11
A, Gruo
11 Nauji straipsniai

Kazlų Rūda. Mokytoja, kurios nuoširdumas ir gydo, ir guodžia

Jūratė Banionienė.

Bendruomenių veikla
Nustatymai

Vitalija Kavaliūnaitė pakalbino Kazlų Rūdos mokytoją Jūratę Banionienę.

Jūratę Banionienę, gimusią ir gyvenančią Kazlų Rūdoje, visada malonu sutikti, nes gerumas tiesiog trykšta iš jos sielos, veido ir akių. Ji dirba Kazlų Rūdos Prano Dovydaičio progimnazijoje technologijų mokytoja, o laisvu laiku rankdarbių kūrimo paslapčių moko 19 Neįgaliųjų draugijos darbščiųjų rankų būrelio moterų. Neįgaliųjų draugijos pirmininkė Ramutė Sarapinavičienė apie Jūratę gali pasakyti daug gerų žodžių: „Ji yra meniškos sielos moteris, tolerantiška, draugiška, elegantiška, sugebanti dirbti su pagyvenusiais žmonėmis. Jūratė – menininkė iš prigimties, turėti tokį talentą – tai Dievo dovana.“ O būrelio narė Gražina Kalvaitienė priduria: „Jūratėlė – darbšti, nuoširdi, sumani, išradinga, geranoriška ir dėmesinga vadovė, viską suprantamai išaiškina ir parodo. Tai mokytoja iš prigimties. Ji ir puiki šeimininkė, kulinarė, gėlių ir daržovių augintoja. Išradingai sutvarkė savo namų aplinką ir darbo kabinetą. Labai mėgsta keliauti, lankosi mugėse, teatruose. Svarbiausia – visuomet geros nuotaikos, visus pakeri savo gyvumu ir darbštumu.“

Jūratė pirmiausia pati viską išbando, sukuria, o po to pasiūlo moksleiviams ar rankdarbių būrelio moterims. Jos rankoms paklūsta visi rankdarbiai. Kai lankiausi Neįgaliųjų draugijoje, tą dieną moterys kūrė lėles – lietuvaites tautiniais drabužiais. Juk šiemet – Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-metis.

Jūrate, esate darbščioji rankdarbių meistrė, kūrėja. Ar tai šeimos moterų tradicija?

Kiek save atsimenu, nuo mažens labai mėgau įvairius rankdarbius. Su mezgimo ir nėrimo pradmenimis supažindino mama, gražiai mezgė ir nėrė tetos, mamos seserys, todėl manau, kad pirmosios mokytojos jos ir buvo. Labai norėjau mokėti gražiai megzti ir nerti, todėl kai pakliūdavo kokia nors rankdarbių knyga ar žurnalas, išstudijuodavau ir išbandydavau man patikusius raštus. Paauglystėje puošiausi savo megztais drabužiais, nors ne visi patikėdavo, kad tai mano darbai. Labai daug mokiausi įvairių rankdarbių technikų savarankiškai, tik meninį siuvinėjimą esu baigusi Kauno dailės mokykloje.

Dirbate mokykloje, dėstote... Ar XXI a. mergaitės domisi rankdarbiais? O gal į jūsų pamokas ateina ir berniukai?

Jau daugiau kaip 15 metų mokykloje yra mišrios technologijų dalyko grupės, todėl dirbu ir su mergaitėmis, ir su berniukais. Prieš šią reformą teko dirbti tik su mergaitėmis, todėl palygindama galiu pasakyti, kad tuomet mergaitės per mokslo metus išbandydavo ir išmokdavo kur kas daugiau įvairesnių rankdarbių technikų, buvo labai motyvuotos. Daug mergaičių lankė rankdarbių būrelį. Šiandieną labai dažnai pamokose tenka įrodinėti, kam to reikia. Juk viską galima nusipirkti. Tačiau ir dabar kiekvienoje klasėje atsiranda „perliukų“. Taip pat ir berniukų, kurie ne tik išmoksta labai gražiai įsisiūti sagas, siuvinėti dekoratyviniais dygsneliais, bet ir mezga, išbando šiuolaikines technikas.

Neįgaliųjų draugijoje jau keletą metų mokote ir padedate moterims suprasti rankdarbių kūrimo subtilybes. Ar malonus šis bendravimas?

Su Kazlų Rūdos neįgaliųjų draugijos moterimis bendrauju gana seniai, tiksliai net negaliu ir pasakyti, maždaug 15, o gal ir daugiau metų. Per metus užsiėmimai vyksta apie 6 mėnesius – tai pavasario, rudens ir žiemos susitikimai. Išbandome naujas ir jau žinomas technikas, tobuliname praktinius įgūdžius, tačiau svarbiausia – nuoširdus bendravimas. Labai gera, kai žinai, kad esi laukiama, kad tavo patarimai vertinami, o moterys nuoširdžiai stengiasi pagaminti kuo gražesnių darbų. Labai džiaugiuosi ir vertinu šį mūsų nuoširdų bendravimą.

Jūsų šeima ne tokia ir maža. Ar kas nors iš šeimos narių seka jūsų pėdomis?

Turime tris vaikus: sūnų Andrių, dukras Miglę ir Viltę. Tik Viltė, kadangi dar mokosi aštuntoje klasėje, gyvena su mumis. Teko mokykloje technologijas dėstyti visiems savo vaikams. Jeigu jie užsiima kokia nors kūrybine veikla, tai daro labai kruopščiai, tvarkingai ir atsakingai. Miglė studijuoja Vilniaus universitete ekonometrijos specialybę, todėl dabar kūrybai nelabai lieka laiko. Tačiau mergaitės moka megzti, nerti vąšeliu, siuvinėti, taip pat išbandė daug šiandien populiarių rankdarbių rūšių.

Kaip manote, ar po kelių dešimtmečių neišnyks mūsų tautos tradicijos? Turiu galvoje liaudies meną...

Šiemet Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetis... Ir kai pamatai, kiek puikių renginių vyko ir tebevyksta įvairiuose miestuose, kiek žmonių dalyvavo Dainų šventėje ir ją stebėjo, kaip gražiai žmonės pasipuošę, kiek norinčių išmokti įvairių rankdarbių ir lankančių įvairiausius kursus, parodas, muges, man atrodo, kad mūsų tradicijos puoselėjamos. Mūsų šalies liaudies menas privalo būti saugomas ir išsaugotas.

Dėkoju už nuoširdžius atsakymus.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt