Margučių skutinėjimas – meditacija sielai

Tautodailininkė Genutė Bučiūnienė

Kūryba
Nustatymai

Pavasario, gamtos ir sielos atgimimo laukimas apgaubtas ypatinga susikaupimo, apmąstymų nuotaika. Į dvasinę meditaciją, sėdusi skutinėti velykaičių, panyra ir tautodailininkė Genutė Bučiūnienė. Senaisiais baltų raštais jos dekoruoti margučiai – tarsi sąsaja su gimtojo krašto istorija, gyvas liudijimas, kad nesame nutolę nuo dvasinę stiprybę teikiančių savo šaknų. 

Gyva šeimos tradicija

Kiaušinių marginimą Genutė vadina šeimos tradicija. Pirmuosius margučius vaikiškais raštais ji išdailino bene 5-erių būdama. Aštraus peiliuko ėmėsi nusižiūrėjusi į tėtį. Velykų išvakarėse jis sėsdavo prie mamos išvirtų, nudažytų kiaušinių. Vienoje pusėje – pražydęs rožės žiedas, kitoje – ąžuolo šakelė su gilėmis ir lapais. Tėčio skutinėtų margučių Genutė su niekieno kito nesupainiodavo. Iki šiol šį širdį šildantį prisiminimą saugoja.

Margučių skutinėjimo paslaptimis šeimos galva dalijosi su visomis trim dukterimis, tačiau labiausiai jos „lipo“ prie Genutės rankų. „Kuo toliau, tuo labiau man tai patiko“, – sako moteris. Ko gero, nė vienos Velykos be jos skutinėtų margučių neapsieidavo. Šį polinkį ji perdavė ir savo mergaitėms. „Dėl sunkios negalios (progresuojančios raumenų atrofijos) Rūtelei buvo sunku skutinėti peiliuku, tad ji margučius teptuku ištapydavo, – prisimena moteris Anapilin iškeliavusios dukters meninius gebėjimus. – Kita dukra, Eglė, velykaičius labiau mėgsta vašku marginti. Kiekviena turim savo pomėgius, bet visos tęsiam šeimos tradiciją.“


Atgyja baltiški ornamentai

Šiandien margučius marginame pačiais įvairiausiais būdais. Ne tik į svogūnų lukštus kiaušinius merkiame, žoleles prie jų glaudžiame, bet ir dekupažo techniką pritaikyti bandome, lininiais siūlais juos apsukame, medžio šakelių nuopjovomis išgražiname, netgi sugalvojame, kaip marmuro imitaciją ant lukšto perkelti. Smalsumo vedina ne vieną marginimo būdą išbandė ir G. Bučiūnienė. Edukaciniuose užsiėmimuose ir pati vaikus pamoko, kaip kitaip, neįprastai margutį išgražinti. Bet siūlo ant jų ne kokį nors lipduką ar servetėlės skiautelę klijuoti, o pačiam ornamentą iš popieriaus išsikarpyti, juo kiaušinį apsiausti ir tik paskui į dažus panardinti. Tautodailininkė įsitikinusi – kuo daugiau savos kūrybos, savo rankų šilumos, tuo velykaitis gražesnis.

Gal kaip tik dėl to skutinėjimui ištikimos G. Bučiūnienės nevilioja kitos margučių marginimo technikos. Metams bėgant vis labiau tobulėja jos skutinėjami raštai – paprastesnius pamažu ėmė keisti ornamentai su baltiškais ženklais: žvaigždutėmis, saulutėmis, žalčiukais. Moteris pasakoja, kad paveldui būdingų ornamentų knygose pasiieško, prieš pradėdama juos skutinėti pieštuku ant lukšto pasibraižo, kad simetriją, proporcijas išlaikytų. „Tuščiaviduriai lukštai labai trapūs, išskutinėto ornamento nepataisysi“, – sako Genutė.

Labiausiai G. Bučiūnienei patinka skutinėti juodai dažytus kiaušinius. Pasak jos, tokiame fone balti ornamentai geriausiai išryškėja, atsiskleidžia. Tiesa, jos margučių kraitelėje galima rasti ir vieną kitą Suvalkijos kraštui būdingomis raudona, mėlyna spalvomis nudažytą velykaitį. „Nuo tradicijų nepabėgsi“, – šypsosi ji.

Ruošdamasi šioms Velykoms, G. Bučiūnienė padarė ir dar vieną išimtį. Ją paskatino mintis išskutinėti Lietuvos 100-mečiui skirtą margutį. Sumanymui įgyvendinti pasirinktą stručio kiaušinį teptuku nudažė geltonai-žaliai-raudonai, tada papuošė skutinėtais ornamentais.


Vienam velykaičiui visos dienos prireikia

Velykoms Genutė pradeda ruoštis netrukus po Naujųjų metų. Pirmiausia reikia pasirūpinti margučių „žaliava“ – tuščiaviduriais kiaušinių lukštais. Tarp vištų sudėtųjų atsiranda ir vienas kitas anties kiaušinis. Pasak tautodailininkės, jų lukštas stipresnis.

Genutė pasakoja, kad sudėtingam ornamentui išskutinėti kartais prireikia visos dienos. Bene sunkiausiai „pasiduoda“ apvalūs elementai. Pasitaiko, kad stipriau kiaušinį spustelėjus, saujoje tik aštrūs lukštai belieka. Ypač gaila, kad margučiui užbaigti vos vieno kito peiliuko brūkštelėjimo tetrūksta. Tautodailininkė šypsosi: „Kai darbas artėja prie pabaigos, vos ne poterius kalbėti norisi, kad tik viskas gerai baigtųsi. Net labiausiai įgudusiam skutinėtojui svarbiausia turėti aštrų įrankį. Peiliukų mediniais koteliais jau seniai nenaudoju – jų geležtė greitai išsijudina, su tokiu jokio ornamento tiksliai neišskutinėsi.“

Margučių kolekcijos nekaupia

G. Bučiūnienė sako niekada nebandžiusi suskaičiuoti, kiek margučių yra išskutinėjusi. Nebent kasmet kokių porą dešimčių išgražintų velykaičių padaugintų iš metų, kai su šiuo pomėgiu nesiskiria, skaičiaus. Bet to nedaro. Ir margučių kolekcijos namuose nekaupia. Leidžia jais grožėtis įvairių parodų lankytojams. Pati svarbiausia – Pasaulio lietuvių dainų šventės „Čia mano namai“ metu surengta didžiulė tautodailininkų darbų paroda. G. Bučiūnienės skutinėtiems margučiams tai buvo didžiulis įvertinimas.

Dažnai Genutės rankomis sukurtos grožybės tampa ir šiltomis, mielomis dovanomis. Artimiesiems, bičiuliams, meno žmonėms. Į susitikimus su Šakių tautodailininkų bendrijos „Dailius“ nariais, įvairius kitus renginius meno kūrėjai tuščiomis nevažiuoja. Jau tapo gražia tradicija vieniems kitus savo kūriniais pradžiuginti. „Suvenyrinėje medinėje dėžutėje įtaisytoje gūžtelėje patupdau savo skutinėtą kiaušinį. Ne tik prieš Velykas tokį suvenyrą malonu gauti. Juo galima grožėtis visus metus“, – sako savo kūriniais noriai besidalijanti Genutė.

„Margučių skutinėjimas man – tarsi meditacija. Susikaupimo, kruopštumo reikalaujantis užsiėmimas užvaldo visas mintis. Nelieka noro nei apie ligas, nei apie negalias galvoti“, – sako meno terapijos poveikiu neabejojanti tautodailininkė G. Bučiūnienė.

Aldona DELTUVAITĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt