23
Š, Birž
10 Nauji straipsniai

Stefanija FEDULAITĖ. Gyvenimas – boružėlės skrydis

Ritos Mockeliūnienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

Saulėlydis ant rankų:
Liūdnas paukštis,
Kurio tamsėjančiame čiulbesy
Girdžiu ir suprantu gyvybės tiesą:
Mylėjai – tai buvai.
Myli – esi.
(Justinas Marcinkevičius)

Toks ilgas šių žodžių kelias ligi šio balto popieriaus lapelio. Nuo vasaros kaitros lig rudenio purvų, žiemos pūgų. Vis rašiau. Išsiųsti žadėjau. Bet vis atidėjau. Gražaus, naujo nieko neturėjau gyvenime ir mintyse.

Tokia tamsa dienų! Šešėliai iš kampų. Atrodo, pajudės ir mintis visa jėga užlies beprasmis laikas.

Pabūk, bičiuli, minutėlę, kitą šiandien su manim. Pajausi širdim ir mintim gyvenimą, kai durys užsidaro.

Saulės šviesa žemę užliejo. Langų rėmų kryžiuje sumirgėjo boružėlės nugarėlė. Boružė sparnus pakėlė. Matyt, į saulę skrist norėjo. Kelią pastojo uždaryti langai. Per anksti, mieloji, pabudai. Dar pabūk su manim šiltai.

Bičiuli, tu man sakai: „Šypsokis daugiau. Gyvenimas be šypsenos – kaip upė be vandens. Užtrokši kaip žuvis, į krantą išmesta. Jau dabar, nuo šios dienos, pradėk mokintis būti laiminga.“ Vėlu, bičiuli. Bet vis tiek. Tu man pradžiamokslį atnešk. Kad ir „saulėlydis ant rankų“. Bet ir saulėlydy paukščiai čiulba taip gražiai!

Gyvenu prie kitų laimės. Meilės. Ir džiaugsmų. Bet tik šalia. Aš savo nieko neturiu. Gyvenu, keliuosi ir klumpu. Atiduota tiek jėgų! Jausmo. Kartais būna nepakeliamai sunku. Jau ir panešti negaliu. Bet jaučiu – gal Aukščiausiojo valia akimis saulės šviesą geriu. Ir rytdienos laukiu. Tikiu – kažkas ateis ir primins nebūtą, bet labai norėtą.

Meni, bičiuli, rašiau, kad prieš keletą metų prie jūros sutiktas žmogus paliko telefono numerį ir sakė: „Kai užpuls rudeninis niūrumas, paskambink man vakarais – pasiklausysim paukščių giesmių telefono laidais.“ Deja, to nebuvo. Vėjas išplėšė lapelį iš delno ir nunešė į jūrą. Bet gyvenime visaip būna.

Prieš Kalėdas mus, kaip kasmet, aplankė dvasininkas. Prie arbatos jis papasakojo apie savo žemę-pievą, kurioje auga tik medžiai ir žolė. Kai jau ruošėsi išeit, paklausė, gal noriu jo pievos paukščių paklausyti. Paklausėm telefone, patylėjom, žmogus išėjo. O širdyje vis skamba devynbalsės giesmė. Gal tai stebuklas? Ar sakmė?

Matai, bičiuli, nedaug rašau. Žodžius taupau. Nei norų didelių, nei svajonių neturiu. Jau netraukia nei kiti kraštai, nei kalnai, noriu tik gyventi ramiai... Su kasdiene rutina. Ji man tokia sava! Suaugau aš su ja. Gyvenimas – boružėlės skrydis.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt