23
Š, Birž
10 Nauji straipsniai

Birutė JONELIENĖ. Pasaka apie Laisvės gėlelę

Sigitos Letkauskaitės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

Ne tik vaikams, bet ir suaugusiems

Nuo senų laikų ant jūrų marių kranto, mažoje Gintaro trobelėje, laimingai gyveno Tėvelis ir Motinėlė. Dievulis jiems nepagailėjo turtų – po kiemą čiauškėdami lyg žvirbliai lakstė septyni broliai ir jų jauniausia seselė Elenytė. Gera jiems buvo augti ant marių kranto – aplink žaliavo ūksmingi miškai, pilni kiškelių, stirnų, voveryčių ir kitokių žvėrelių, skaniausių uogų ir grybų. Visus džiugino lyg svaigulingas choras įvairiabalsis paukštelių čiulbėjimas, ulbėjimas, gegučių kukavimas.

O tarp miškų plytėjo žalios, vešlios pievos, pilnos gražiausių gėlių, kuriose dūzgė darbininkės bitutės, nešančios medų į sodo avilius, o soduose linko šakos nuo obuolių ir kitokių vaisių. Tose pievose ganėsi žalmargės ir juodmargės karvytės, eiklūs juodbėriai žirgai ir pulkai garbanių avyčių. Netoliese bangavo rugiai – būsimoji duonelė, lygiose vagose augo visokios daržovės – maistas gausiai šeimynai.

Bėgo metai, lyg medeliai augo vaikai – septyni broliai ir jų seselė – užvadėliai ir pagalbininkai tėveliams. Darbšti šeimyna buvo – Motinėlė duoną kepė, drobes audė, vilnas verpė, namus prižiūrėjo, Tėvelis ūkį tvarkė, laukus arė ir akėjo, juodbėrius žirgus girdė ir šukavo. Du broliai jam padėjo arti ir sėti, javus pjauti ir į kluoną vežti, du miške medžius kirto, kad būtų kuo trobelę žiemą pašildyti ar naują klėtį pastatyti, du jūroje žuvį gaudė, bangų krantan išmestus gintarus rinko, kad seselė gražius karolius susivertų, sesuo Elenytė Motinėlei padėjo: pyragus kepė, rūtų darželį ravėjo – po langais gražiausi žiedai geltonavo, raudonavo, nuo ryto rasos linko – akį džiugino. Tik jauniausias iš brolių – Pelenius – darbą dirbti tingėjo, pečiuje žarijas žarstė ir vis svajojo, kad pradėtų riestainiais lyti.

Netoli trobelės buvo didelė didelė karalystė, kurią valdė didelis didelis raudongalvis-devyngalvis slibinas, kuris kartais užmigdavo ir miegodavo žiemos miegu tyliai knarkdamas. O pajutęs alkį pabusdavo, blaškydavosi, taškydamas uodega visus, kas pasitaikydavo ant jo kelio ir rydavo aplinkinių karalysčių, o kartais ir savos, žmones.

Buvo graži vasara, žydėjo, kvepėjo pievos ir miškai prie Gintaro trobelės, ramiai bangavo jūros-marios, kai vieną gražią dieną raudongalvis-devyngalvis slibinas pabudo ir, ugnimi spjaudydamas, uodega medžius iš šaknų versdamas, pasuko prie Gintaro trobelės. Pirmiausiai sutiko Pelenių, nuleido garą iš nasrų ir prabilo kiek galėdamas švelnesniu balsu: „Aš geras slibinas, aš tave nunešiu į šalį, kur riestainiais lyja, aš išvaduosiu jus nuo jūsų pievų ir bičių, kurios skaudžiai gelia, nuo miškų, kurie gūdžiai ošia, nuo laukų, kuriuos reikia arti ir apsėti, o paskui prižiūrėti, – tik padėk man vieną koją įkelti į Gintaro trobelę. Tada tavęs niekas prie darbo nespaus, pradės riestainiais lyti, medaus upės tekėti. O tave pasodinsiu į sostą ir padarysiu karaliumi. Apsidžiaugė Pelenius, kad pagaliau ir jam laimė nusišypsojo ir įleido raudongalvį-devyngalvį slibiną į Gintaro trobelę. Tas, nieko nelaukdamas, pakėlė visas devynias savo galvas, iškišo ugnim spjaudančius liežuvius ir puolė trobelę.

Išsigando jos gyventojai, nustebo lauką arę broliai. Vienas jų, drebėdamas iš baimės, atsigulė į vagą ir užsidangstė pernykščiais lapais, o kitas, supratęs, koks pavojus gresia Motinėlei, Tėveliui ir geltonkasei Seselei, įsmeigė į dirvą noragą, pasigalando dalgį ir išėjo į mišką broliams medkirčiams pranešti baisią žinią: „Broleliai, atsitiko didelė bėda, slibinas užpuolė mūsų trobelę. Galąskit kirvius ir eisim kovoti.“ Vienas medkirtys iš to siaubo lyg voverė įsliuogė į medį ir tupėjo nekvėpuodamas, o kitas pasigalando kirvį ir prisijungė prie Artojo. Netrukus jie pamatė iš marių su gausiu laimikiu parplaukiančius brolius žvejus ir ėmė jiems iš tolo moti: „Ateikit pas mus, raudongalvis-devyngalvis slibinas užpuolė mūsų trobelę, reikia eiti ją ginti.“ Vienas Žvejys greit iššoko iš valties ir prisijungė prie brolių, o kitas apgręžė valtį ir nusiyrė tolyn į marias, sušukęs broliams: „Ką jūs vieni padarysit prieš tokį didelį slibiną? Jūs laikykitės, o aš plaukiu į Aukso karalystę, surinksiu narsių karių armiją ir atskubėsiu į pagalbą.“

Broliai, nieko nelaukdami, stojo į nelygią kovą su slibinu. O tas visomis devyniomis galvomis, dantimis ir nagais puolė Brolius. Narsiai grūmėsi Broliai, bet vos tik nukirsdavo vieną slibino galvą, tuoj vietoj jos dvi ataugdavo.

Peleniui prisegė raudoną kelrodę žvaigždę, kad padėtų surasti slaptus girios takelius, kur vaikšto Broliai, vietoj žarsteklio davė jam į rankas ugninę strėlę, kad padėtų juos medžioti. Kraujo upės tekėjo prie Gintaro marių krantų. Motinėlė kepė duoną ir slaptomis rugio grūdo stiprybe maitino Brolius, Seselė plėšė linines drobes ir tvarstė Brolių žaizdas. O tie vis dairėsi Aukso karalystės pusėn – ar neatskuba brolis žvejys su užjūrio pagalba. Kaip nėr, taip nėr, o jėgos baigiasi.

Žuvo Broliai nelygioj kovoj. Tik vienas liko gyvas. Seselė slapta gėlėmis puošė žuvusiųjų kapus, verkė ir verkė sena Motinėlė, dūsavo, dejavo Tėvelis. Amžina naktis įsivyravo prie Gintaro marių krantų. Raudongalvis-devyngalvis slibinas trypė ir teriojo kraštą. Peleniui pažėrė saują skardinių medalių, ir jis dabar juos žarstė vietoj žarijų.

Pakilo žiauri vėtra ir nunešė Amžino įšalo žemėn Motinėlę, Tėvelį, Seselę Elenytę ir gyvą likusį Brolį. Ten jie gyveno kankinami, badą ir šaltį kęsdami. O slibinas nugriovė Gintaro trobelę, vietoj jos pastatė daug baltų silikatinių plytų narvelių, sutrypė gražiąsias pievas ir javų laukus, vietoj jų pasėjo kukurūzus. Tvartus, svirnus ir kitus statinius sutempė į vieną vietą ir pastatė ilgą pašiūrę karvytėms, eikliesiems žirgams ir avytėms. Juos šėrė pernykščiais šiaudais, nes Gintaro šalies žemė nenorėjo duoti derliaus slibinui atėjūnui. Gyvulėliai tapo panašūs į skeletus, neatsikeldavo iš guolio. Tada juos rišdavo virvėmis po balkiais, kad vis tiek stovėtų ant kojų. Visi gyvulėliai turėjo žvengti, mūkti ir bliauti pagal slibino dirigavimą. O paradui vadovauti paskyrė Pelenių. Avytės, kurios dar panešė savo laibas kojas, turėjo šokti aplink Pelenių ir bliauti: „Mūs Pelenius jau karalius / vidury ratelio / kaip raibasis sakalėlis / žaliojoj girelėj.“ Tik ta daina teliko, o tikri raibieji sakalėliai ir visi kiti paukšteliai išskrido tolyn nuo užgrobto Gintaro kranto. Pasiliko tik varnos, kurios, sočiai papietavusios iš bado nugaišusių gyvulėlių dvėseliena, girdavo Pelenių: „Tvar–ka, tvar–ka.“

Bailiai apsidairęs iš po pernykščių lapų krūvos išlindo brolis artojas. Brolis medkirtys išlipo iš medžio. Akli ir nebylūs jie apsigyveno slibino suręstuose narveliuose, vedė pačias ir augino aklus kaip kačiukus vaikus, kuriems ant galvų slibinas užrišdavo raudonus raiščius, kad jie augtų mankurtai ir žygiuotų rikiuotėse dainuodami: „Mes su slibinu – į saulę.“ Tik saulės jie nematė, nes buvo akli, ir net nežinojo, kaip ji atrodo. Kad visi būtų laimingi, slibinas leido tekėti ugninio vandens upėms, kurio paragavę nelaimingieji imdavo kvatoti arba verkti, arba kitaip kvailioti, arba miegoti, o atsibudę vėl gurkšnoti ir nieko negalvoti.

Bėgo pilki ir vienodi metai. Slibinas pasisotino, pavargo, aprimo, pasidėjo ant žemės visas devynias galvas ir... užmigo. Prie Gintaro krantų prasiblaivė dangus, pradėjo skaisčiau šviesti saulė, sudygo ir pražydo ištryptos gėlelės, tarp jų žiedą sukrovė viena stebuklinga – Laisvės gėlelė. Sučiulbo paukšteliai, iš Amžino įšalo žemės sugrįžo pražilusi Seselė Elenytė ir Brolis, palaidoję Motinėlę ir Tėvelį tarp sniegynų. Ant žuvusių Gintaro trobelės gynėjų kapų vėl pražydo gėlės. Iš Aukso karalystės paviešėti atvyko brolis žvejys. Kai kurie Gintaro kranto vaikai atako ir pradėjo šokti džiaugsmo šokį ant slibino nugaros. Įsidrąsinę jie susikibo rankomis su dviejų gretimų karalysčių vaikais, parodydami pasauliui, kad nebijo slibino, kad tas miega meškos miegu. Jie dainavo, o iš dangaus ant jų galvų pradėjo lyti gėlėmis. Graži, derlinga buvo vasara, čiulbėjo, ulbėjo įvairiabalsiai paukšteliai, dainavo ilgus metus buvę nebyliai ir aklieji. Visi džiaugsmo ašaromis laistė stebuklingąją gėlelę, patikėję, kad, jai pražydus, baigsis slibino viešpatavimas. O jei visi kuo nors labai tiki, tai taip ir įvyksta. Pražydo Laisvės gėlelė prie Gintaro krantų. Čia pasaka turėtų baigtis žodžiais: „Ir visi ilgai ir laimingai gyveno.“

Bet... slibinas atsibudo, pakėlė visas devynias savo galvas – dantim ir nagais ruošėsi sutraiškyti gležną gėlelę. Ir tada atsitiko stebuklas – praregėjo ir tie Gintaro pakrantės vaikai, kurie buvo pusakliai, visi mūru stojo ginti Laisvės gėlelę, o jų širdys liepsnojo lyg fakelai, nušviesdami aptemusią padangę. Neturėdami nei dalgių, nei kirvių, jie savo kūnais užstojo Gėlelę ir dainuodami pasitiko slibiną. Tas pradėjo spjaudyti ugnimi ir ryti narsuolius. Vėl kraujo upės tekėjo prie Gintaro krantų. Prarijo trylika Brolių ir Seselę. Užspringęs jų krauju slibinas pasitraukė, o Gėlelė dar labiau vešėjo ir žydėjo. Ne veltui senas išminčius buvo sakęs, kad Laisvės gėlelė žydi tik palaistyta narsuolių krauju.

Birutė JONELIENĖ, Prienai

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt