Rita MOCKELIŪNIENĖ. Šviesa visai čia pat. Arti arti širdies...

Ritos Bartkutės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

Miškas nutilo. Išretėjęs. Nušviesėjęs. Atsivėręs kasdien vis aukščiau į dangaus skliautą pasilipančiai saulei.

Buvusius medžių kaimynus primena tik kelmai. Tik skiedros ir pjuvenos. Kas žino, gal retkarčiais vis dar sukrūpsi gyvos šakos, atminusios šaižų medkirčių pjūklo burzgimą... Šitiek metų stovėta drauge. Stiebtasi, kilta, augta. Ne visiems lemta audroms atsispirti... Medžiai dažnai stovėdami miršta... Užleisdami vietą atžalai...

Išvalų atsikratęs medelynas – toks giedra apšlakstytas. Toks ilgesingu žvilgesiu apipiltas. Tauraus spindėjimo užlietas. Tarsi žmogaus akys nušvitusios, švariam kūnui išskalbtą drabužį apvilkus. Sielos dulkes nupūtus. Takus nušlavus. Žibintus uždegus. Žvilgsnius tarsi langines atvėrus. Kur įpiečiau, šviesiau kur.

Kunkuliuoja, verda baltsermėgių beržų gyslos. Teka kamienais gyvybės syvai. Budina pumpurą. Išgirstumei, kaip šis skausmingai trakšteli... Įtrūksta. Atsipleišėja. Aižėja. Paskui pamažėl pamažėl veriasi...

Geria paukštis rytmečio rasą. Mirguliuoja saulėje snapas lyg kokia kaulinė vinis. Rodos, pervers kiaurai vandens lašą. O jis tik sujuda, pažerdamas tūkstančius žiburėlių. Dangaus spalvų vartus atkiloja...

„Kas nerenka su manimi, tas barsto“, – ataidi šv. Evangelijos žodžiai...

Proskynose žibuoklių guotai sukilę. Šilkinėmis lapų pusėmis prie žemės prisiglaudę, o žiedui atsukę odinį blizgumą... Laiškus rašo. Mėlynus mėlynus. Iš švininės pilkumos išsilaisvinusių dausų džiaugsmu patvinusius. Miškui, dangui rašo. Žmogui. Ir skaito jis. Nubudimo alkiu dusdamas. Lūkestį įkvėpdamas. Dvasios troškulį malšindamas. Sielos indus šilumos ir jautrumo sotimi pripildydamas.

Tada eina žmogus. Keliauja, tikėjimą artėjančiu Prisikėlimu išpažinęs. Vildamasis, kad toji šviesa visai čia pat. Arti arti širdies.

Eina žmogus, sielos žibintus neša. O kelias pilnas kasdienybės pamokų. Su spalvomis ir šešėliais. Su akivarais ir atodangomis. Proskynomis ir kemsynais. Su netekčių stotelėmis, susimąstymų ir suklusimų užuovėjomis. Su pavėsiu ir delčios šalčiu.

Pilnas išminties ir nuovokos. Gerumo ir meilės.

Švytėjimo pilnas tebūnie.

Rita MOCKELIŪNIENĖ
Šakių r.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt