25
S, Rugp
12 Nauji straipsniai

Saulius LYNIKAS. Po tiltu

Ritos Mockeliūnienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

* * *

Krašte, kur augau, didelių upių nėra. Tik upeliai, tekantys į Latviją. Vienas kitas iš jų ten virsta tikra upe. Bet per pavasario potvynį ir mūsų upeliai plačiai išsilieja.

Anais metais pavasaris buvo ankstyvas, ir mūsų Audruvė smagiai ištvino. Tą vakarą mes, dešimtokai, rengėm vienuoliktokams šimtadienio programą. Bet potvynį, aišku, irgi rūpėjo pamatyti. Tad su mūsų gatvėje gyvenančiu klasioku Stepu po pamokų numynėme dviračiais prie ištvinusio upelio. Ne upelis tądien buvo, o tikra upė!

– Žiūrėk, kokia didelė ledo lytis arti mūsų plaukia, – parodė Stepas.

Bemat susiradome kartis, jomis prisitraukėme lytį prie kranto, užšokome ant jos ir nusistūmėme į srovę. Negi praleisi tokią progą! Upelis lindo po kelio tiltu. Ir mūsų lytį nunešė po juo.

Patiltė buvo gal kokių 7 met­rų pločio, bet lytis, srovės sukama, kažkaip užstrigo patiltėje. Mudu niekaip negalėjome pasukti savo „laivo“ ir išplaukti iš po tilto – neleido srovė. Kartys negelbėjo, dugno ir patiltės sienų jomis nesiekėme. Bandėme atskelti trukdantį ledo lyties galą, bet tas galas prie jo artinantis nirdavo, tad nepavyko. Taip pratupėjome patiltėje gal kokias 2 valandas. Pagaliau Stiopa (taip jį vadindavom, nes grįžo iš tremties Krasnojarske) neištvėrė:

– Žinai, Sauliau, juk aš „sibiriaks“, o iki kranto tik keli met­rai. Aš lengvai nuplauksiu, paskui kokią „rodą rasim“.

Nusistebėjau jo drąsa, atkalbinėjau, siūliau dar daužyti lyties galą. Nežinia, kas padėjo, bet pagaliau lytis pajudėjo, iš patiltės išsikapstėm. Ir į mokyk­los vakarą spėjom!

Saulius LYNIKAS 
Druskininkai

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt