Vilija VILKELIENĖ. Tremties traukinys

Ritos Mockeliūnienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

* * *

Pavasaris, tuoj pievose sužydės purienos, šilelyje žiedus jau skleidžia žibutės. Jų čia tiek daug, kad vos tik iš kiemo pasukęs šilelio link jau ir matai mėlynuojantį šlaitą.

Ar bepamatysiu aš savuosius laukus? Pergyvenom karą, manėm, jau viskas baigėsi. Tai kas, kad į kolchozą visus varė, bet gyvi, tai ir svarbiausia. Nežino Aloy­zas, kam jis užkliuvo, kad ankstų rytą apsilankė stribų būrys, šaukė, rėkė: „Tėvynės išdavikas! Sušaudyti!“ Koks aš tėvynės išdavikas, gyvenu su savo Katryte ir pulku vaikelių prie miško, tai ar aš kaltas, kad dieną vieni, naktį kiti vis aplanko, reikalaudami tai duonos, tai lašinių, tai arielkos. Visada būdavau pasiruošęs tokiems svečiams. Išgirstų, kad nieko neturiu, kaip­mat sugalvotų prie duk­rų lįsti ar dar ir išžudytų visus be gailesčio. Tiesa, miškiniai buvo savo kaimo vyrai, jie draugiškesni, bet ateidavo iš bado pajuodusiais paakiais, purvini. Kaip nepadėsi buvusiam kaimynui.

Vieną naktį pasibeldė kaimynų Jonukas. Verkė, keikė savo likimą ir amerikonus, kurie vis žada, bet niekaip į pagalbą nesiskubina. Sakau, pasiduok, gal pasigailės, bent gyvas liksi. O jis: „Dėde, pasiduočiau, jei žinočiau, kad gyvą paliks, bet jau keli vyrai iš mūsų būrio ėjo pas stribus rankas iškėlę, tai juos taip daužė vidury miesto aikštės, iki mirties. Subjaurojo kūnus, kad nei tikra motina neatpažintų.“ Paverkėme, išgėrėme už tuos vyrus arielkos, kad jų dūšelės ramybę rastų, nes nei kapelio, nei kryželio tokiems, kaip stribai sako, „tėvynės išdavikams“ niekas nekasė ir nestatė. Suversdavo visus į vieną duobę ir palikdavo, tad šunys jų kūnus po visą apylinkę ištąsydavo. Atsisveikinom su Jonuku, o ryte jau ir kiti svečiai šautuvo buožėmis švaistosi. Pasiautėję ir pasivaišinę liepė žmonai įdėti maisto ir marškinius, dar ką nors šiltesnio – būsiu gabenamas pas baltas meškas perauklėti. Katerina verkė, prašė pasigailėti jos ir pulko vaikelių, namuose maitintoją palikti. Pats vyriausias stribas sodriu balsu riktelėjo: „Moterie, džiaukis, kad nesušaudom, o tik perauklėti vežam. Ir dar džiaukis, kad tu namie lieki su savo vaikais, o jei dar čia verkšlensi – ir tave su tavo snargliais išvežime.“ Aloyzas ramino žmoną, sakė kaip nors išgyvensiąs.

Išsivedė Aloyzą ir dieną palaikę Kalvarijos miestelio dabok­lėje, kitą dieną jau su būriu kitų vyrų vedė į Jungėnų traukinių stotį. Šį kelią Aloyzas gerai žinojo, nes netoli geležinkelio gyveno brolis Alfonsas. Tik tada dar nenumanė, kad nebėra tarp gyvųjų jo broliuko, kad ir pas juos ryte apsilankė stribai, tik dar žiauresni, ir taip mušė Alfonsą, kad bevežant į Kalvariją jis mirė. Nesivargino stribai pranešti jo žmonai ir keturioms dukroms. Išmetė iš mašinos, nutempė ant geležinkelio bėgių ir paliko. Rado kaimo žmonės Alfonsą be gyvybės ženklų ir pranešė jo žmonai Marijonai.

Suvarė visus į gyvulinius vagonus ir taip uždarė, užkalė visus tarpelius, kad vos tik pasidarė tamsu, pradėjo trūkti oro. Dar kelias minutes Aloyzas galvojo apie savo Katrę ir po jos širdimi spurdančią gyvybę. Nematys šis kūdikis savo tėčio, jaučia širdis, nematys. Varė iš proto ir vagonų dundėjimas dun dun dun. Kažkas kampe pradėjo kalbėti poterius, po kurio laiko jau visų lūpose buvo malda, visi vieningai, kaip tik moka, kalbėjo su Dievu, prašydami, kad greičiau baigtųsi ta kankynė.

Sustojus traukiniui visi pagalvojo, kad leis išlipti ir atlikti gamtinius reikalus, bet kur tau. Kareiviai valgė vyrams žmonų įdėtus lašinius, pasigardžiuodami gėrė naminukę ir vis šūkavo: na, kas norit gerti. Visi norėjo, bet kai pamatė, kaip arčiausiai durų stovėjusį vyrą išsitempė į lauką ir tyčiojosi iš jo, daužė, kol tas išleido paskutinį kvapą, suprato, kad iš šių žmonių, jei galima juos taip pavadinti, nieko negali tikėtis. Ir kai sustodavo traukinys, kad ir duso vyrai iš troškulio, niekas neprašė nei gerti, nei leisti išlipti. Vis labiau ir labiau silpo Aloy­zas, bet tikėjo, kad išgyvens šį pragarą.

Prisiminė, kaip susirado savo Katrytę – visa šeima buvo prieš. Tėvai ir visą savo turtą užrašė vienintelei dukrai, nepalikdami broliams nė lopinėlio žemės. Nepatiko tėvams nei Katrė, nei Alfonso Marija. Sakė: „Kur tu tokią biedną mergą suradai, dar mums į namus tą ubagę parvesi.“ Neparvedė Alfonsas savo Marijos. Pradėjo dirbti geležinkelyje, apsigyveno netoliese. Kiekvieną dieną eidavo bėgiais trisdešimt kilometrų į vieną galą ir vėl grįždavo tikrindamas bėgius, tik niekad negalvojo, kad ir numirti teks ant jų. Brolis Albinas vedė Angeliną iš gretimo kaimo, lyg ir ūkininko dukrą, kaip ir džiaugtis turėjo tėvai. Bet, kiek pamenu, Albino tėvai niekada nemylėjo. Ir, braukdami iš paveldėtojų mus su broliu, net nesusimąstę išbraukė ir jį. Pyko brolis ant viso pasaulio, visiems pavydėjo. Pirmiausia, kad tėvai nepriėmė jo su pačia į namus, po to – kad gimė duk­ros, o ne sūnūs. Mušė jis savo žmoną, skaudūs buvę smūgiai, nes išmokęs kalvio amato turėjo stiprias rankas. Kai pagaliau gimė sūnus, jis ėjo per kaimą ir didžiavosi. Nemėgo Albino kaime žmonės. Visoms valdžioms įtikti norėjo, kad tik jam būtų gerai. Vėliau kaime kalbėjo, kad jis ir brolius stribams įskundė. Kažkaip sužinojo, kad jo šeimą ruošia į tremtį, surezgė mintį, jog priskųs brolius, kad tie partizanams padeda, dar pagalvojo: anokia čia nuodėmė. Taip ir sutarę su Kalvarijos nuovados viršininku, kad vietoj jo šeimos bus ištremti broliai. Kai Albinas laimingas išėjo namo, viršininkas riebiai nusikeikė ir savo parankiniui pasakė, kad toks jis ir brolis, jei savo kraują išduoda. Liepė nejudinti jų šeimų, suimti tik vyrus – lai kiekvieną dieną primins Albinui jų žmonos ir vaikai apie padarytą nuodėmę. Žmonės sako, kad prieš mirtį jis prašė aukščiausio atleidimo. Bet darbas buvo atliktas ir abu broliai, kurie kartu lakstė po gimto kaimo pievas, kartu pas merginas ant savo bėrių jojo, kartu ir tėvams pasipriešino, kai šie marčiomis buvo nepatenkinti, buvo pasiųsti į pražūtį.

Tas nelemtas dundėjimas vis labiau ir labiau užkariavo Aloyzo kūną: dun dun dun. Jau nebegirdėjo vyrų aimanų, poterių. Per ilgą laiką visi nusilpo, pavargo ir lyg kokie basliai voliojosi ant purvinos žemės. Aloyzas pajuto, kad pradėjo stingti kūnas, ir liežuvis toks sunkus darėsi burnoje – lyg norisi pasakyti žodį, bet niekaip neišeina. Pasilenkęs kaimynas dar bando išklausti, ar atlaikysiąs kelionę. Bet Aloyzo galvoje sukosi viena mintis – kas perduos jo Katerinai, kad laimingas buvo su ja, kad mylėjo ir jos, ir savo vaikučius vienodai, kad visus laimina ir prašo atleidimo, jei kada nors nusidėjo. Kas papasakos apie jo paskutinę kelionę į svetimą žemę? O gal ir nereikia – tegu galvoja, kad važiavome kaip kokie ponai – valgėme žmonų įdėtą maistą, kurio net neteko pamatyti. Jei duotų bent vandenio, gal ir atlaikyčiau kelionę, o dabar nežinia kiek dienų be valgio ir vandens. Ir dar tie sumušimai – koja jau trys dienos kaip gesti pradėjusi, dvokia prašvinkusi žmogiena, vis labiau ir labiau nuodydama kūną ir plaučius.

Sustojus traukiniui amžino įšalo žemėje, pirmą kartą kareiviai žmonėms leido išlipti ir apsikuopti vagoną. Mirusius liepė sumesti į vandenį. Vieni sakė, kad tai Baikalo jūra, kiti – kad pasaulio pabaigos vandenynas, bet vanduo noriai priėmė visus kūnus, taip pat ir Aloyzo.

Katerina visas nuovadas, visus kalėjimus aplankė ir Sangrūdoje, ir Kalvarijoje – vis savo žmogaus ieškojo. Klausinėjo: kada gi koks teismas bus, gal siuntinį galima perduoti. Siuntinius paimdavo visus, bet atsakymo nebuvo.

Praėjus aštuoneriems metams Kateriną aplankė nepažįstamas vyras. Jis papasakojo apie ilgą kelionę į svetimą šalį ir kad jos Aloyzas galutinio taško taip ir nepasiekė. Visą kelią aimanavo, kaip dabar jo pati su vienuolikos vaikų būriu išgyvens be maitintojo. Per tuos aštuonerius metus Katerina jau buvo susitaikiusi su vyro netektimi – juk jokios žinutės, jokio laiškelio. Neverkė, tik pamaitino pakeleivį, padėkojo už liūdną žinią ir tyliai sušnabždėjo: „Matyt, man skirta vienai vargelį vargti. Atėmei, Dieve, mylimuosius, atėmei sūnų, tad leisk bent šiam dešimtukui augti sveikiems ir doriems.“

Po daugelio metų, atėjus nepriklausomybei, artimieji pradėjo keliones į Sibirą, kad parsigabentų savo artimuosius. Katerinos jau nebuvo tarp gyvųjų. Vyriausia Aloyzo dukra dar bandė ieškoti tėčio dokumentų, bet taip ir nerado: buvo žmogus ir nėra žmogaus. Susipažino su buvusiais tremtiniais, vis klausinėjo – gal kas girdėjo ką apie jos tėtį. Pyko, kodėl jos tada neužsirašė to vyro nei vardo, nei pavardės, nei adreso. Ne dėl to, kad gautų popiergalį, jog tremtinio dukra, bet taip norėjosi turėti kažką savo tėčio – nors mažą prisiminimą.

Pavasaris. Toks pats, kaip tada, prieš daugelį metų. Tik tada tremdavo prieš mūsų valią, dabar patys kraunamės tarbas ir lekiame ieškoti laimės į vakarus. Ir iš čia artimieji neretai parsiveža urnas – niekas nenori pasilikti svetimam krašte, kad ir po mirties. Pamenu Katerinos pasakytus žodžius: „Mylėkime visus, kol dar esame gyvi, gyviems išsakykim jausmus. Gyvenkim taip, kad ši diena būtų paskutinė, nes niekas nežino savo paskutinės stotelės.“

Vilija VILKELIENĖ
Kalvarija

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt