25
S, Rugp
12 Nauji straipsniai

Birutė JONELIENĖ. Žvirbliukai

Gražinos Kalvaitienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

Iš sparnuočių gyvenimo

Būdama maža stebėdavau paukštelius, kaip jie aukštai skrajoja, o paskui nutupia ant medžio šakos. Klausdavau mamos, kaip juos prisišaukti, nes žinojau, kad vištas pašaukus „put, put, put...“ visos būriu atbėga lesti. Mama sakydavo, kad jie laukiniai ir jokių kvietimo ženklų neklauso. Negalėdavau suprasti, kaipgi taip: vištos klauso, o jie – ne. Aš jiems irgi paberčiau trupinėlių. Tada ėmiau laužyti galvą – kokį žodį sugalvojus, kad ir skrajojančius sparnuočius galėčiau prisišaukti. Kadangi jie gyvena medžiuose, sugalvojau „medelikšt, medelikšt, medelikšt“ – turėtų suprasti ir atlėkti. Deja, mano kvietimo paukšteliai taip ir nepaklausė...

Bėga metai, laikai keičiasi – ir šį rudenį, lyg žinodami, kad sėdžiu kambary ir jų jau nebepakviesiu, sparnuočiai patys pradėjo ieškoti manęs. Pirmiausiai į langą snapeliu pabeldė zylutė, kitą dieną ji atsimušė į stiklą, dar kitą – vėl pabeldė. Supratau, kad čia ne atsitiktinis paukštelio nukrypimas nuo kurso, bet ieškojimas draugų, kurie šaltą žiemą galėtų ir norėtų padėti prasimaitinti. Negalėjau nekreipti dėmesio, neatsiliepti į pagalbos šauksmą. Pabėriau trupinėlių, vėliau ir lašinukų pakabinau.

Netruko prie šitos draugijos prisijungti ir žvirbliukai – pradžioje vienas, kitas, o vėliau – ir visas pulkelis. Jiems trupinėlių paberdavau tiesiog ant balkono grindų – daugiau erdvės šmirinėti ir lesinėti.

Kartą, kai balkono durys buvo atidarytos, du drąsiausi net į kambarį įstriksėjo.

Taip ir pradėjom draugauti. Stebėjau jų gyvenimą ir elgseną. Kai kas nemėgsta žvirb­liukų – atseit, negražūs, pilki, ir čiulba negražiai (dažniausiai sako „čirškia“). O aš pasakyčiau – ne čirškia, bet čiulba kaip moka – „ciep, ciep, ciep“. Anot rašytojos Antaninos Garmutės: „Tai tokia gyvenimo esmė – pilkam paukščiui – jo pilka giesmė.“ Jei kam atrodo, kad jie nečiulba, liepiu padainuoti vaikystės dainelę: „Klausė žvirblis čiulbuonėlis pas tą pilką karvelėlį...“ O žvirbliukai nėra pilki – tik mažosios plunksnelės ant pilvuko, o sparneliai ir rudų, ir juosvų atspalvių, net šviesus ruoželis yra. Po patinėlių snapuku – juodas „kak­laraištis“. Sakoma, kad kurių tas „kaklaraištis“ didesnis, tas turi didesnį pasisekimą tarp damų... Pastebėjau, kad ir mano drąsiausio bei draugiškiausio žvirbliuko „kaklaraištis“ solidus. O jis pats stambesnis už kitus savo draugus. Ir dar įdomus pastebėjimas – dėl ypatingos akies sandaros žvirbliai pasaulį mato rožinėmis spalvomis. Smagu turėtų būti jiems gyventi. Iš tiesų aš niekad nepastebėjau nusiminusio žvirbliuko.

Žvirbliai kuklumu nepasižymi – puola, griebia kuo didesnius kąsnelius, nusineša ant balkono krašto, o kitas prilėkęs kapt ir atima. Tas dairosi netekęs laimikio. O būtų mažesnius trupinėlius lesiojęs, būtų jau įdėjęs šiek tiek į gūžį. Maži kaip kumštelis padarėliai, o griebia, ryja, kol yra, nors gūžys jau iki snapo išsipūtęs.

Pastebėjau, kad du ir nakvoja balkone tarp sukrautų rakandų. Vėliau prie tų prisijungė dar daugiau. Be abejo, patogu – čia pat miegamasis, čia pat ir valgomasis, beje – ir tualetas, net skristi nereikia – pėsti ateina. Šitie mano „naminukai“ skiriasi nuo kitų žvirblių, jie nebijo, kai priartėju prie lango. Vos rytui prašvitus, tyliai ateina ir prisilesa kiek telpa, o paskui pradeda striksėti ant balkono krašto ir čiulbėti. Tada susirenka visi kiti „svečiai“ ir vaišinasi tuo, kas liko. Gražu žiūrėti, kaip paukšteliai laksto balkono kraštu, peršoka vienas per kitą, kaip susipeša dėl trupinėlio, nukorę galvytes žiūri nuo balkono krašto, kas gero valgyk­loje, kaip valosi ar galandasi į lovelio kraštą snapukus.

Iš kitų ypač išsiskiria vienas žvirbliukas. Jis visiškai nebijo, lyg būtų prijaukintas. Visada, kai priartėju prie lango, kur buvęs kur nebuvęs, striksi artyn ir žiūri į mane, kraipo galvutę – tai ir aš nors kam nors atrodau graži – rožinė... Aš jį praminiau Komendantu. Jis ir ryte pirmiausia išlenda iš savo miegamojo, pasisveikina savo skardžiu „ciep, ciep, ciep“. Tik paskiau prie solisto prisijungia dar vienas kitas, o kartais tik jo vieno pakanka.

Baigiantis žiemai pastebėjau, kad mano „naminukai“, vos palesę, neria tiesiai į savo būstą, nors lauke šilta, saulutė šviečia. Na ir tinginiai – pagalvodavau. Tik tada supratau, kai kovo viduryje, išgirdusi neįprastą čiauškėjimą, pagalvojau: na va, ir vaikučių susilaukėm. Vieną rytą iš būsto išlindo ir pasklido po balkoną visas būrelis gražių, šviežių žvirbliukų, kurie buvo kiek mažesni už senius. Šitie penki saulės šviesą išvydo mano balkone ir gyvens, skrajos 23 metus, jei koks katinas ar vanagas nenučiups. Tada supratau, kur dingdavo mano „naminukai“ – jie pasikeisdami perėjo vaikučius, nes žvirbliukai peri 2 savaites pakaitom – patelė ir patinėlis. Dar dviejų savaičių reikia, kol jaunikliai išskrenda iš lizdo. O jau vikrumas, įžūlumas – kaip ir visi paaugliai, reikalauja visko geriausio. Bet jaunikliai bailesni už tėvus gal dėl savisaugos instinkto, gal kad tėvai jiems nepaaiškino, jog čia gali jaustis saugūs ir nebijoti tos tetulės. Jauniklių keturi vyrukai, iš kurių vienas pats šauniausias ir drąsiausias – matyt, į tėvą atsigimęs ir tik viena mergytė, tokia smulkutė, lieknutė – lyg manekenė.

Vieną dieną tvarkėm balkoną, palikdami neliestą tik tą galą, kur žvirblių būstas. Jie visą laiką skraidė netoli, o vos tik uždarėm duris, kokie 5 atlėkė lyg strėlės, sutūpė ant balkono krašto ir pasistiebę, ištiesę kak­liukus, dairėsi, žiūrėjo, kas čia pasidarė. Aš pabėriau trupinių – įrodymą, kad mūsų santykiuose niekas nepasikeitė, kad ir toliau draugausim. Palesė, sulindo į savo būstą. O paskui du pirmieji gyventojai, atsitūpę ant balkono krašto, tupėjo nė nekrustelėdami, lyg suakmenėję. Štai tada pirmą kartą pamačiau nusiminusius žvirbliukus. Jie išgyveno stresą, kad jų nusistovėjęs, ramus rožinis pasaulis pradėjo griūti...

Gerai sako senolių išmintis, kad bėda po vieną nevaikšto. Dar žiemą pastebėjau, kad mano žvirbliukai vis kasosi snapuku, kedena plunksneles, trina galvutę į gėlių lovelio kraštą, bando maudytis lovelio žemėse. Susidomėjau, kodėl, paieškojau atsakymo internete ir sužinojau, kad paukštelius apninka mažos erkutės – pūkagraužiai arba plunksnagraužiai – kurios labai apkartina jų gyvenimą. O jei silpnesnis paukštelis, – gali ir žūti. Ant Komendanto nugaros buvo nugraužtos kelios didžiosios plunksnelės. Iš to aš jį be vargo atskirdavau nuo kitų. Ir kad jis stambesnis už kitus, o gal labiau pasišiaušęs. Yra priemonių, naikinančių tas erkutes – tereikia papurkšti, ir dings. Nupirkčiau, pagelbėčiau, bet jie – tik purpt – nuskrido... Jie nepripažįsta medicinos, o elgiasi taip, kaip diktuoja gamta.

O gamta diktuoja savus, kad ir negailestingus, dėsnius. Vieną pavasario rytą pastebėjau, kad Komendanto patukė neatstriksėjo, bet lėtais žingsneliais atėjo prie lesalo, labai nenoriai kaptelėjo kelis trupinėlius ir, nuėjusi į priešingą balkono pusę, atsitūpė. Visą pusdienį tupėjo snausdama, tai užsimerkdama, tai vėl atsimerkdama. Supratau, kad negaluoja, numaniau ir priežastį, bet padėti negalėjau. Kitą rytą žvirbliukai čiulbėjo, šurmuliavimas buvo toks, kaip niekad. O žvirbliukė vėl tupėjo toje pačioje vietoje kuo toliau nuo lizdo ir sunkiai kvėpavo, net visas kūnelis kilnojosi. Pagalvojau, kad matau ją paskutinį kartą...

Po pietų jos ten nebebuvo, bet apie netektį pranešė į savo buvusį būstą atskridęs Komendantas širdį veriančiu klyksmu. Tokio dar nebuvau girdėjusi. Skausmas yra skausmas – ar jį rožine spalva, ar juoda nudažysi.

Kitom dienom jis dažnai ciepsėdavo, bet tokiu neskardžiu, prikimusiu balsiuku. Ir arti atstriksėjęs vis žiūrėdavo į langą – toks liūdnas, pasišiaušęs, vienišas... Aš jam sakydavau: „Užjaučiu tave, vargšeli...“ Jis, lyg jausdamas tą mano užuojautą, ilgai taip tupėdavo.

Gal po savaitės labai nustebau, pamačiusi ant balkono krašto Komendantą strikinėjantį su kita ir jai besiperšantį. Paskui ir lesti atskrisdavo jau ne vienas. Ir mūsų pasisėdėjimai vienas prieš kitą baigėsi. Ką gi – jų gyvenimas trumpas, nėra kada ilgai našlauti.

Baigėsi žiema, artėja šiltos dienos – teks skirtis. Bet žinau, kad išsiskyrimas bus sunkus tiek jiems, tiek man. Jiems – kad neteks savo ramaus rožinio būsto ir rožinės tetulės už lango, kuri vis gardžiais trupinėliais palepina, man – kad neteksiu savo sparnuotų draugų, kurie kiekvieną rytą pasisveikina skardžiu „ciep, ciep“, visą dieną striksi po balkoną, linksmindami ne tik mane, bet ir mano svečius.

Birutė JONELIENĖ
Prienai

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt