19
T, Birž
11 Nauji straipsniai

Jūratė KESILYTĖ, Zarasai

Sigitos Letkauskaitės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių  kūrybos                                             

Esi

Esi tik vaikas,
Bėgantis per šilą,
Jo basos kojos
Nuo spyglių ims
               degti,
Kai skyla laikas
Ir erdvė pakyla –
Aukštai lyg žvaigždės
Šviesią vaiko naktį.

Esi tik Meilė...
Jos neišparduosi,
(Nors kažkas rūgos
Ar šaižiai juoksis),
Ji – laukiama,
Jai byra eilės,
O savo meilei –
Širdį atiduosi.

Esi Tikėjimas...
Atodūsis viltingas...
Te ima jį visi –
Kiek išgalės.
Esi dabar ir čia
Toks reikalingas,
Lyg spindulys
               aklam,
Belaukiančiam
               eilės.


Į tavo meilę

Ir kodėl vakarą, ilgesnį
               nei diena,
Kai laikrodis vis tiksi
               ir tylu, tylu...
Apgaubki mane pilnaties
               aukso skara,
Apglėbki paprastu ir
               šiltu gerumu.

Išskaičiau rankų linijas,
               klausiau lemties,
Ji vienatvės ir ilgesio
               davė per daug...
Klaidžiuose sapnų
               labirintuos – vis tiek,
Uždegsiu tau ugnį
               ant kalno... palauk...

Mano ražienų laukas –
               balkšvas ar pilkas,
Kuris nuo kojų basų
               aguonom liepsnos,
Į tavo meilę vieškeliu
               ilgu, oi, ilgu...
Skubėsiu su lauko gėlių
               Vainiku ant galvos.

 

Versmė

Einu mišku –
Gyvybės trūkčiojimai
Smelkiasi į akis:
Tiesiog matau,
Kaip skleidžiasi
               pumpurėliai,
Ir byra ant lūpų
Žirginėlių mana.
Tiesiai į šviesą,
Skverbiasi išbrinkusios
               šakelės
Ir laša beržo sula...
Einu ir galvoju:
Kas gyva – prisikelia
Naujam gyvenimui.
Prikels ir mus iš
Letarginio miego
Žemės stebuklinga
Versmė.

 

***

Smalsia zylute
Caksėsiu tavo padangėje...
Daužysiu snapeliu
Džiaugsmingą žinojimą,
Kad pabersi savo ašaras,
Savo tikėjimo trupinius,
Savo laimės akimirksnius...
Visus suskaičiuosiu
Sulesiosiu
Ir ant uodegėlės atnešiu
Pavasarį...

 

Tiesiog pavasaris

Parskrido paukščiai...
Atlėkė laimingi,
Nors pavargę,
Ant sparnų namų
Jaukumą nešdami,
Jau išmatavę savo
Pakilimo erdvę,
Pavasarinį savo rūmą
Po šapelį sukdami.

Ir širdis – randuota
               ir skaudėta,
Kas dieną gyja, –
Juk jauti...
To laukimo
Ir jautrumo pakylėta
Tavoji siela
Veržiasi aukštyn.

Aukštyn lig debesėlių,
Lig dangaus bedugnio,
Lig ašarų tokių karštų...
Tik nebijokite uždegti
Rankų ugnį
Ir prisiliesti prie
Kitų delnų
Šaltų.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt