10
Pirm, Gruo
11 Nauji straipsniai

Gražina ČEKAVIČIENĖ. Birželio burtai

Ritos Mockeliūnienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

* * *

Kardiologijos klinikoje prie registracijos langelio laukė būrys pacientų. Talonėlių. Dalia buvo rami, nes registravosi internetu, todėl nereiškė emocijų. Priartėjusi ir pateikusi siuntimą, pasiėmė brangųjį popierėlį. Kažkodėl atsiduso, žvilgtelėjo į informacines rodyk­les ir pradėjo kabineto paiešką, nes šioje klinikoje jai anksčiau neteko būti. Suradusi reikalingą kabinetą, pradėjo žvalgytis vietos prisėsti. Deja, visos kėdės buvo užimtos. „Pastovėsiu“, – nusprendė, tačiau pakilęs nuo artimiausios kėdės vyriškis mandagiai pasiūlė prisėsti. Žvilgtelėjusi jį, Dalia apstulbo: negali būti, nejaugi „ispanas“? Padėkojusi atsisėdo, tačiau nežymiai tyrinėjo ją sudominusį asmenį. Plaukai, žavėję juoda šilko spalva, spindėjo sidabru. Lygią tamsaus gymio veido odą užklojo raukšlelių voratinklis. „Kiek prabėgo metų?“ – smegenys pateikė informaciją, kad 40. Staiga prisiminė: Ir tada buvo birželis“...

Birželis žvilgčiojo pro palatų langus žaliomis akimis. Vidaus ligų skyrius buvo perpildytas. Procedūra sekė procedūrą, tad žvilgtelėjusi į rankinį laikrodėlį nustebau, kad diena prabėgo tarsi akimirka. Darbo pabaigą aptemdė nelaukta paciento mirtis. Jos atėjimą, sako, nujaučia mūsų mažieji broliai – gyvūnai.

Prisiminiau, kad šiandien šeštadienis, gyvenimo laikas toks nenuspėjamas, gal vertėtų pašokti? Tačiau kol grįšiu namo, susiruošiu, šokiai artės į pabaigą, nes 24 valandą šokių salės, pagal to metų įstatymus, privalėjo būti tuščios. Kratydamasi priemiestiniame autobuse, pagalvojau, kad laikas būtų ir draugą susirasti. Todėl nenustebau, kai išlipusi iš autobuso, išgirdau:

– O, medicina, sveika, – vaikinas, vardu Romas, artėjo prie manęs.

– Nori šį vakarą pašokti? – ir tylutėliai sukuždėjo: – Šokiai Akmenų slėnyje.

– Esu pavargusi. Tingiu toli ropoti. Klausyk, o kur tas Akmenų slėnis, tikiuosi, ne Japonijoj?

– Užvažiuosiu su lengvąja. Na, ką dabar pasakysi? – Romas gėrėjosi padarytu įspūdžiu, nes lengvoji mašina prilygo auksinės žuvelės pasakai. – O slėnis pakeliui į sodus. Kada nusileidi nuo kalno į dešinę, palei upelį eini į priekį, na apie, – čia Romas nutilo, kažką prisiminęs, – pusantro kilometro.

– Išprotėjai, tiek ropoti. Ne, esu pavargusi, – dar dvejojau.

– Sakau, nuvešiu, mašina nuvažiuosim aplinkeliu, būsiu 23 valandą.

Grįžusi namo pradėjau gailėtis nepasakiusi „ne“. Gyvenome čia nesenai, draugų neturėjau, vyliausi, kad Romas neatvažiuos. Deja, atvažiavo. Mašina buvo... lenktyninė? Ji duso ir čiaudėjo, bet riedėjo. Už vairo sėdėjo kažkoks „kiškis“, kurį Romas gyrė ir kėlė į padanges. Supykau:

– Vaidini, kad turi mašiną, betgi čia grabas ant ratų, o ne lengvoji.

– Nepatinka? Išlipk, – Romas sviedė pasiūlymą.

– Stok, – trenkiau kumščiu „kiškiui“ į nugarą, vos neįvažiavom į griovį. Mašina sudrebėjo, bet sustojo. Išlipusi susimąsčiau, ką daryti? Pusę kelio buvom įveikę. Nutariau pašokti. Nusileidusi nuo kalno, palei upelį ėjau pirmyn. Birželio naktis skleidė savo burtus: kvepėjo žolelės, miegančios gėlytės glamonėjo kojas, giedojo lakštutė, o senas išdykėlis mėnulis siuntė bučinius. „Kaip žavu“, – gėrėjausi. Nuėjusi gerą kelio gabalą išgirdau smuiko melodiją, jam pritarė akordeonas. Dar paspartinusi žingsnį, atsidūriau Akmenų slėnio šokių aikštelėje. Naktis buvo šviesi, tačiau viską gaubė paslaptingas vasaros šydas. Apsidairiusi pastebėjau Romą, o šalia jo – dailų lyg iš ekrano vaikiną. Mintyse pavadinau jį „ispanu“. Mūsų akys susitiko, aš jam šyptelėjau ir pamojau ranka. Nuskambėjus muzikai, „ispanas“ pakvietė šokio. Šokome visą naktį, vėliau palydėjo namo.

– Ak, mamyt, koks vaikinas mane palydėjo. Juodaplaukis, juodaakis, „ispanas“, na tikras „ispanas“, – pasigyriau manęs laukiančiai mamai. Mama pakraipė galvą: „Pažiūrėsim“.

Prasidėjo draugystė. Dienos šviesoje žavus vaikino portretas kiek apibluko. Ak, ta reikšmė išvaizdai.

„Ispanas“ mane įsimylėjo, o aš gana greitai pamačiau mus skiriančią prarają. Jo nedomino knygos, teatras, negalvojo siekti mokslo, dirbo gamykloje eiliniu darbininku ir buvo visai patenkintas tokia būtimi. Greit atėjo laikas, kai nebebuvo apie ką šnekėti. Pradėjau jo vengti. Veltui, jis sugebėjo palenkti į save mano mamą ir laukdavo manęs namuose. Mane mama bandė sugraudinti, papasakodama jo dramą, susijusią su gimimu, tačiau aš atkirtau, kad tik per mokslą jis galįs „išeiti į žmones“, nes daug pažįstamų dirba ir mokosi. Kasdien važinėjau į paskaitas, grįžusi dar turėjau pasiruošti kitai dienai, o draugas nesuprato, kad trukdo. Tapau grubi, bet jis taikstėsi. Taip praėjo metai. Atomazga atėjo netikėtai, tarsi romane. Vieną liepos sekmadienį nuėjome prie upės. Nemėgau to vadinamo „pliažo“ – abejotino švarumo vandens, šalia esančių ganyklų, bet jis jau visą mėnesį „verkė“. Sukau galvą, kaip atsikratyti „ispano“. Pliaže jis nuėjo persirengti už krūmų, o aš maudymosi kostiumėlį buvau užsitempusi namuose. Išgirdau pliaukštelėjimą ir pažvelgusi į upę pamačiau būrelį plaukiančių karvių – diena buvo labai karšta ir gyvuliai mėgavosi maudynėmis. „Oi“, – išgirdau draugo šūksnį. Atsisukusi supratau, kad jis įsidūrė į stiklo šukę, stovėjo parietęs koją. Mano dėmesį patraukė jo ryškiai raudonos spalvos maudymosi kelnaitės, o stovėdamas ant vienos kojos priminė gandrą. Nebuvau mačiusi jo apsinuoginusio, o amžinai dėvimas juodas kostiumas jau dvelkė naftalinu. Pradėjau juoktis, prisiminusi lenkišką gandro pavadinimą, nes puikiai tą kalbą mokėjau. Įsijuokiau taip smarkiai, kad griuvau į žolę ir raičiojausi lyg apsėsta. Priėjęs draugas paklausė:

– Kas atsitiko? Ko juokiesi?

– Žiūrėk, karvės plaukia, oi, mirsiu... – sumelavau.

– Na ir kas? – nesuprato.

Sustoti negalėjau. Jo akyse išvydau nuoskaudą.

– O gal... juokiesi iš manęs?

– Ne, ne. Karvės plaukia...

Jis pažvelgė į savo basas kojas, iš kairės pėdos bėgo kraujas, raudonai dažydamas skurdžią žolę ir tarė:

– Grįžkim namo.

– Palauk, reikia sutvarkyti žaizdą, – pajutau, kaip labai jį įskaudinau ir norėjau nors maža smulkmena sušvelninti ne tiek sielos, kiek fizinį skausmą, bet jis nesutiko. Grįžome tylėdami. Jis išėjo iš mano gyvenimo. Pasiekdavo kalbos, kad pradėjo girtauti, vėliau – kad sukūrė šeimą. Gyvenimo ratas sukosi toliau..

Grįžusi iš praeities Dalia pajuto viduje sąžinės švieselę: „Reikia atsiprašyti, nesvarbu, prisimena mane ar ne.“ Gražius ketinimus išsklaidė į kabinetą pakvietęs slaugas. Vizitas užtruko ilgai. Jeigu ne praeities šešėliai, Dalia būtų džiaugusis tokiu dėmesingu gydytoju. Pasibaigus vizitui, nuoširdžiai padėkojo ir puolė taisyti praeities klaidos. Pavėlavo – koridoriuje „ispano“ nebuvo. Nusprendė palaukti: gal kabinete? Tačiau vidinis balsas kuždėjo, kad nesulauks. Nesulaukė. Išėjusi iš klinikos, pateko į žaliaakio birželio aplinką, bet nepastebėjo už kaštono kamieno prigludusio vyriškio. „Tavo apgamėlis virš viršutinės lūpos dar kartais sapnuojasi. Kaip gaila, kad manęs nepažinai. Sudie“, – sukuždėjo Daliai praeinant pro šalį „ispanas“.

Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt