11
A, Gruo
11 Nauji straipsniai

Nijolė KVIETKAUSKĖ. Kai pasakos suskamba eilėmis

Kūryba
Nustatymai

Genovaitės Lasinskaitės-Martinonienės naujausios kūrybos apžvalga

„Esu iš Rokiškio krašto, Pašilių kaimo. Turėjau senelį ‒ didelį pasakorių. Visą amžių dirbęs eiguliu, mylėjo gamtą, mišką. Upelis, pievelė ar akmuo turėjo savus likimus, padavimus. Visokie nutikimai ar atsitikimai man būdavo įdomiai papasakoti. Tai mane nuo vaikystės žavėjo ir tai ilgai laikiau atmintyje.

Senelio papasakotas legendas ir pasakas užrašyti pradėjau tik sulaukusi brandaus amžiaus. Kartą tarsi kas trinktelėjo į atmintį ir nebegalėjau išmesti iš galvos eilėmis skambančių pasakų“, ‒ taip knygelės „Gal taip buvo, o gal ne“ pradžioje prisistato jos autorė Genovaitė Lasinskaitė-Martinonienė, atvykusi į kūrybinę stovyklą, kas dvejus metus Lietuvos aklųjų bibliotekos organizuojamą prie Zelvos ežero. Ne veltui stovyklos moto buvo pasirinkti Vydūno žodžiai: Tėvynė tiek gyva yra, kiek ji gyva žmogaus širdyje. Tinka jie ir G. Lasinskaitės-Martinonienės kūrybai apibūdinti. Širdyje jungiasi viskas: ir meilė gimtosioms vietoms, ir pasakininko senelio atminimas, ir noras tą paveldą ateities kartoms perduoti.

Kodėl eiliuotos, jei būtų galima jas tiesiog užrašyti paprastais prozos sakiniais? Gal todėl, kad rimuotą tekstą lengviau įsidėmėti, gal toks šventiškiau suskamba, pakylėja virš kasdienybės, atveria stebuklingus žodžio paslapties vartelius, atrodo, į visai kitokį pasakų pasaulį? Gal ne veltui ir knygelė pradedama eilėraščiu „Stebuklinga naktis“ ‒ apie vieną vienintelę naktį pražystantį paparčio žiedą, kuris, anot padavimų, saugo visą žmonių sukauptą išmintį, o tam, kuris jį ras, gali daug papasakoti. Ir pasakoja ‒ apie žmogaus gyvenimą nuo „vaikystės basakojės“, kupiną pagundų ir pavojų jaunystėje, darbų užaugus ir apmąstymų senatvėje. Įdomu: per pačią trumpiausią naktį prieš akis ilgiausi gyvenimo metai prabėga kaip vienas mirksnis.

O kas toliau? Plonoje knygelėje rasime visko. Ir visiems žinomą pasakojimą apie Vilniaus įkūrimą, ir gal kiek mažiau girdėtą Rokiškio vardo atsiradimo istoriją, ir padavimą apie Kavoliškio dvarą ar karčiamos vietoje šalia Lukštų statytą ir prasmegusią bažnyčią...

Įdomus pasirodė eiliuotas pasakojimas „Besmegenių kerštas“, kuriame turtingas ponas sumano pastatyti sniego senių alėją ir visaip iš jų tyčiojasi:

Čia kiekvienam parodo savo galią:
Tai koja paspiria,
Tai rankoms duoda valią,
O dar blogiau: iš ištvirkimo
Sava čiurkšle kiekvieną pavaišina...

Nenuostabu, kad kartą tie besmegeniai atgyja ir poną užpuola. O skaitytojui smalsu ‒ ar čia sueiliuotas iš senelio kadaise išgirstas liaudies pasakojimas, ar jo paties fantazija, ar?..

Autorei svarbu, kad liktų netgi tie pavadinimai, kuriuos gal tik vietiniai ir žino ‒ pavyzdžiui, Viesulų pievelės, kurioje mėgdavusios siausti raganos. Kartą vėjai nuplėšia skarelę nuo galvos mergaitei ir ši iš senelio išgirsta gyvą pasakojimą apie raganų šokius:

‒ Ką jos veikia šioj pievelėj?
‒ Gal čia jųjų bėga kelias...
‒ O kur veda kelias šis?
‒ Krūmas pievos vidury,
Ten akivaras gilus.
Karalystė jųjų bus.
Kelias veda ten į rūmus
Raganų, suktų kipšų,
Ten tikrai linksmybės vyksta...

Pasakojimai ekspresyvūs, vaizdingi, čia veikia ir mitinės būtybės ‒ velniai, raganos, laumės, ir grafai, dvarininkai ar Lietuvos žemėse šeimininkavę ir jas siaubę kariai. Viskas susipynę labai natūraliai, atrodo, vis dar čia pat. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Šeimos Šėtonas“ pasakotoja lyg per sapną prisimena jai su mama kelią pastojusį velnią, trukdžiusį važiuoti į krikštynas, gaują vilkų, palaidus arklius... Mergaitė ryžtingai stoja į kovą, „apsiginklavusi“ maldomis ir rožiniu, tad nuo to laiko šeima jau gali ramiai gyventi.

O pasakojime „Trolytė Emsytė“ gal kiek netikėtai atsiranda ir lietuvių folklorui neįprastų veikėjų ‒ elfų ir trolių, nors veiksmas neabejotinai vyksta kažkur Lietuvoje ir iki tol buvusi šviesi trolytės vaikystė suskamba dramatinėmis gaidomis:

Mena karą ‒ baisų, žiaurų,
Mamų ašaras, jų skausmą.
Nužudyti sūnūs, vai!
Miesto aikštėj, ištisai
Išniekinti pūva kūnai.
Laidodavo juos nakčia,
Dievui meldės paslapčia.
Ir į beržą įsilipus
Mūs trolytė, mūs Emsytė
Dairės į šalis...

Skaudūs ne tik istoriniai įvykiai, dėl kurių kalti svetimi užgrobėjai ‒ autorė nori perspėti, kad dėl to, kas vyksta, dažnai atsakingi ir patys žmonės, įsileidę techniką, naikinančią miškus, o kartu ‒ ir paslaptingus tų miškų gyventojus:

Miško vietoj ‒ tušti plotai,
Tiktai šilo pakrašty
Stovi medžiai vieniši.
Taip ir dingo elfai, troliai
Ir giriniai net prapuolė...

Taigi G. Lasinskaitei-Martinonienei nei medžiagos, nei idėjų, nei juo labiau ‒ fantazijos kurti netrūksta. Tik rimas ir ritmas šiek tiek šlubuoja, nes norėdama, kad tekstas suskambėtų kaip eilėraštis, autorė nejučiom peršoka nuo vieno eiliavimo tipo prie kito, rimuoja netolygiai, įprastą žodžio kirtį perkelia ten, kur jai atrodo patogiau. Tačiau čia jau reikėtų tiesiog susėsti ir vos ne kiekvieną atvejį konkrečiai aptarti, „pašlifuoti“ (turėjo knygelė ir redaktorių ‒ Rimantą Klibavičių, ačiū jam, nes veikiausiai šiek tiek savo ranką pridėjo...). O apžvalgoje norėjosi tiesiog pasidžiaugti: įdomu, svarbu taip atmintį įamžinti...

Nijolė KVIETKAUSKĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt