11
A, Gruo
11 Nauji straipsniai

Gražina ČEKAVIČIENĖ. Juzefos rūpestis

Ritos Mockeliūnienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

Novelė

Nuo kiekvieno tavo džiaugsmo žemė pralinksmėja su tavimi.
                                                              Aleksandras Mandzonis

Auštant dangaus skliautas šviesėja, nematoma dailininko ranka drąsiai brėžia rausvą brūkšnį, įterpia pastelinių spalvų, kol galiausiai nudažo ugnine spalva, skelbiančia dienos pradžią. Kaimas pramerkia akis: sužvanga tuščias kibiras, gieda gerai neišsibudinę gaidžiai, mūkia karvė, pralekia mašinos. Visi skuba, kol neužklupo kaitra.

Senoji Juzefa išsirango iš lovos lyg gyvatė: pernakt sustingę sąnariai sunkiai išjudinami. „Senatvė gobia: trumpina, skersina žingsnį, į užpečkį varo, bet kol pajėgiu – šliaušiu“, – murma po nosimi senoji. Troba ir kiemas ‒ tikri našlaičiai. Sargis nutraukė grandinę ir trečia diena laksto. Kaime kalė rujoja, kaip be jo. Katė vasarą nesėdi šeimininkei ant sprando, medžioja pievose, pasirodo retsykiais, kad sveika gyva, ir vėl dingsta. Tad ir šnekasi su savimi Juzefa, nes artimų kaimynų nebeliko, o jeigu bus kam reikalinga, patys suras.

Išlipusi iš lovos apsigerbia ir, kol saulė nesvilina, ruošiasi daržan. Ant kelių užsiriša pasisiūtas pagalvėles, nusitveria žemakojį suoliuką ir pirmyn. „O tu pone Dieve, viskas nusvilę, – pakraipo galvą, pamačiusi sausą žolę ir darželyje nuleipusius bijūnus. – Pagirdyk, duok lietaus, – prašo senoji ir tuoj sudraudžia save: ‒ Visą lietų pernai išlijo, iš kur bepaims.“ Pakelia akis į patvory našlaujančią trešnę ir net prasižioja – medis dega raudoniu lyg raganos žibintas, susivėlinsi – paukščiai nules uogas. Per tą kaitrą visai ją užmiršo, bet kaip prisibrauti iki uogų – trešnė tikra milžinė, visoje apylinkėje aukštesnės nėra.

Buvo ramu, kai kaimynas Algis mielai pagelbėdavo: visokių barškalų į trešnę įkeldavo, prisirpusias uogeles nuskindavo ir abu draugiškai perpus pasidalydavo. Bet išlėkė kaimynas skalsesnės duonos ieškoti. Žmonės šnekėjo, kad ilgam įstrigs, nes vedė. Ak, augtų čia šermukšnis, nereikėtų sukti galvos. Juzefa mosteli ranka ir pasuka lysvių link.

Darže pasitinka nelinksmi gyventojai, kurie lyg susitarę nebyliai prašo gerti. Kopūstai net pražilę nuo saulės – sausi, be rasos lašelio, morkos dar nepasiduoda – tiesiai laiko garbanotas galveles, gražiai žaliuoja pupelės.

Juzefa nulinguoja prie bulvių. Apžiūri lyg koks prievaizdas, ar nesimato kolorado vabalų. Nėra, musėt, iškepė. Ankstyvosios jau kadai nužydėjo, galima būtų ir pasikasti, o vėlyvosios džiugina akį žiedais. Senosios širdžiai bulvė – daržo karalienė. „Kukli, bet kiek žmonių pamaitina ir priežiūros nedaug reikalauja. Sava auginta, tai ne žibalinė“, – mąsto Juzefa, kuriai viskas, kas ne pačios užauginta, atsiduoda žibalu.

„Visi dabar skuba, lekia ir nespėja, o kur lėkti, žmogus esi mirtingas“, – pamažu klaupiasi į vagą, pasideda suolelį ir kiša pirštus į žemę. Gilyn, kiek pasiekia. Paviršiuje žemelė sutrūkinėjusi nuo karščio, trupa stipriau suspausta, bet palietus giliau – dar laiko drėgmę, teikia gyvybę. „Stebuklinga esi, žeme žemynėle, visų mūsų motinėle, – susigraudina Juzefa. – Tik alkana burna įvertins tavo gerumą, dosnumą. Kol pajėgsiu, myluosiu tave, purensiu, o kada kojos nebelaikys – priimsi mane į savo glėbį.“

Aptupinėja kiekvieną bulvių kerelį, apkaupia, pasigroži dailiu žiedu, bet nors pačiai atrodo, kad mačlyvai dirba, žiū, jau rytas užleidžia vietą dienai. Pajutusi pakaušyje karštą saulės pirštą, pamažėle, remdamasi suoleliu, kyla ir eina į vidų. Laikas pusryčiauti, bet galvoje sukasi neišsprendžiamas rūpestis – kaip nuskinti trešnes? Patupinėja aplink puodus, kyšteli nosį šaldytuvo vidun ir nusprendžia atsigaivinti ubagyne. Ima molinę lėkštę, dar tėvo puodžiaus žiestą, rojaus paukščiais išgražintą, pila šalto šalto vandens, pavarvina medaus ir trupina juodos duonos. Palengva suka šaukštu suktinį. Paragauja – gardu. „Tik liežuvio nepraryk“, – įspėja save ir pradeda valgyti.

Staiga pasigirsta ūžesys, tarsi audros vėjas lekiotų, ir juodas gyvas debesis apninka didžiąją trešnę. Juzefa meta šaukštą ir puola kieman. Pavėlavo – milžiniškas paukščių pulkas, rėkdamas, tarpusavyje pešdamasis, lesa uogas. Trešnė siūbuoja, kauliukai barkši į kiemo grindinį, keli pataiko jai į nosį ir senoji pasislepia namuose. Pro langą žiūrėdama, kaip paukščiai švarina uogas, neapsikentusi griebia šluotą ir akimoju atsiduria prie medžio. „Štiš, štiš“, – mojuodama šluota rėkauja Juzė, bet, nepasiekdama niekdarių, pradeda daužyti per kamieną. Veltui, paukščiai nekreipia į ją dėmesio ir toliau siaubia trešnę. Pabaigę viesulu dingsta. Pralaimėjusi Juzefa apsidairo. Patvorys rodo, kad čia būta tikro karo. Trešnė susigūžusi, apipešiota, nedžiugina akies. Žemė nuklota šakelėm, plunksnom, kauliukais, uogų liekanom. „Štai ir po visam“, – atsidūsta šeimininkė.

– Su kuo kariavai, Juze, kam šonus šluota išvelėjai? – prie vartų stovi Mykolas ir šiepia dantis.

– Nepasiekiau, šluota per trumpa, – rodo įrankį.

– Senatvė ilga, o ranka trumpa, – pažeria išmintį. – O kas tie vagiliautojai? Pažinai? Keliese buvo?

– Gal du, o gal ir trys šimtai, kur ten suskaitysi.

– Blūdini, musėt, saulėje perkaitai?

– Glušiau, taigi paukščiai, gal varnėnai, gal strazdai, nu­skuto uogas per valandą, žiūrėk, – Juzė nukreipia šluotą į trešnę.

Mykolas sustingsta lyg perkūnėlio paliestas ir lekia murmėdamas:

– Pamiršau vyšnaitėse atabaidų priraišioti, nules, kaip Dievą myliu, nules, – po Mykolo kroksais raitosi dulkės.

Juzefa grįžta vidun, pastato šluotą, nusiplauna rankas ir sėdasi pabaigti ubagynę. Nors kova pralaimėta, širdy apmaudu dėl nulestų uogų, bet kaip toj patarlėj: „Ir ji sveika, ir paukščiai sotūs.“ Pavalgiusi susitvarko stalą ir krenta į lovą nusnūsti. Užmigusi sapnuoja, kad pavirto varnėnu ir su bendrais skrenda lesti Mykolo vyšnių.

Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt