11
A, Gruo
11 Nauji straipsniai

Gyvenimas laiškus rašo

Ritos Mockeliūnienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

 Janinos Pranaitienės knygos „Gyvenimo laiškai“ pristatymas

„Ko gero, vienintelis ir tinkamiausias J. Pranaitienės apibūdinimas yra būtent toks ‒ stip­rios dvasios sindromas“, ‒ palydėdama į gyvenimą antrąją šios autorės knygą „Gyvenimo laiškai“, įžangos žodį pradeda Jurbarko literatų klubo „Švieselė“ vadovė Onutė Čirvinskienė. Sužinome, kad Janina Dobilaitė-Pranaitienė visą gyvenimą bendravo su knyga ir šalia tiesioginio savo darbo 31 metus turėjo knygų kioską, buvo savanoriškos knygos bičiulių draugijos pirmininkė. Pavartę „Gyvenimo laiškus“, rasime ir straipsnį iš 1968 metų laikraščio „Šviesa“, kur rašoma apie neįprastą reiškinį ‒ darbininkams, mokant atlyginimus, pasiūlyti įsigyti ir knygų. Tuomet mintis prigijo: žmonės pirkdavo ir skaitydavo. Dabar ‒ kažin... O kukli pačios Janinos knygelė tik­rai verta „Bičiulystės“ skaitytojų dėmesio.

Į „Gyvenimo laiškus“ autorė sudėjo ir eilėraščius, ir prozos vaizdelius iš savo prisiminimų. Eilės jai liejasi lengvais, sklandžiais rimais, jų pasaulėjauta artima liaudies dainoms, atrodo, žmogus ir gamta čia tebegyvena vienu ritmu. Švelniai kreipiamasi į paukštelį: Ko, mažas paukšteli, / Ant palangės tupėjai, / Į mano langelį / Snapeliu stuksėjai? („Mano svečias“) ar į dobilą: Tavo kvapūs žiedeliai / Bitutes vilioja, / Margaspalviai drugeliai / Aplinkui skrajoja („Dobile, dobilėli“). Autorė sugeba džiaugtis tokiomis, atrodytų, paprastomis, gal tik ypatingo jautrumo sielai atrandamomis akimirkomis. Jos mintys vis grįžta į jaunystę, kai gyvenimas buvo nors ir sunkus, bet kupinas pramogų:

Mokyklos šokių nelankiau,
Nes batų neturėjau,
O kaime su medinukėm
Pasiutpolkę trepsėjau.
(...)
Kad laikas tas sugrįžtų,
Aš viską atiduočiau,
Ir vėl basa po pievas
Pasiutpolkę skrajočiau.
                       „Kad laikas sugrįžtų“

Nutolęs vaikystės ir jaunystės pasaulis eilėraščiuose idealizuojamas. Skaitydamas juos, pasijunti lyg pakliuvęs į pasaką, kur ypač išryškėja šeimos, darnių santykių su tėvais svarba. Štai tėtis vaikų džiaugsmui kelia į medį seną vežimo ratą, jame lizdą susisuka gandrai ‒ laimingų namų simbolis. O štai dukra linksmai sukasi pirmojo savo šokio ritmu:

Tėtis ant šukų lapelį uždėjo,
Pradėjo gražią melodiją groti,
Tada mamytė tyliai pakuždėjo:
‒ Dabar išmokysiu aš tave šokti.

Parodė man, kurią ranką paduoti,
Pamokė, kaip šokant kojas dėlioti,
Ir mums besisukant ėmė dainuoti,
Net mane kartais bešokant kilnoti.
                       „Pirmasis šokis“

Skaitydamas tokius tekstus, imi suprasti, iš kur kyla ta autorės vidinė stiprybė, kurios nepajėgė sunaikinti netgi gyvenimo negandos, užklupusi negalia. Atsakymas slypi čia pat ‒ tarsi leitmotyvas kartojamas eilėraštyje „Kol savo namuos“:

Nors dieną ir naktį aš lovoj gulėsiu,
Ne į žvaigždes, o tik į lubas žiūrėsiu,
Laiminga aš būsiu, kol savo namuos.

Jeigu tiktai pensiją gauti galėsiu,
Vaistams, duonai, mokesčiams lėšų turėsiu,
Laiminga aš būsiu, kol savo namuos.

Eilėraščiai iš tiesų palieka šviesų, viltingą įspūdį. Tačiau neabejotiną išliekamąją vertę turės proza papasakoti vaizdeliai iš autorės vaikystės ir jaunystės prisiminimų. Štai graudžiai linksmas ir kartu sukrečiantis paskutinių karo dienų epizodas, kaip nuo vokiečių kareivių buvo gelbėjama karvutė:

Tuojau vyresnysis brolis atsis­tojo karvutės priekyje ir paėmė už abiejų ragų, aš pakibau ant kaklo, kas apsikabino kojas. Mažiausias broliukas Kaziukas, kuriam ėjo treti metukai, atskubėjo paskiausiai, savo mažom rankytėm apkabino karvutės uodegą ir stipriai ją prispaudė prie krūtinėlės.

Karvutė prie mūsų išdaigų buvo pripratusi, todėl ramiai stovėjo, tik uodegą mosavo į šonus, kartu mėtydama į abi puses ir mažąjį broliuką. Tas tip tip tip į vieną pusę, tip tip tip į kitą pusę. Nors buvo mėtomas į šonus, tipeno tvirtai įsikibęs į uodegą ir jos nepaleido.

Sugraudino širdį tas vaizdas ir vokiečių kareiviui, neatėmė karvutės. O autorei norėtųsi padėkoti už apčiuopiamą ano meto gyvenimo liudijimą ‒ nepagražintus, bet skaid­rius pasakojimus apie pokarį, tėvų pastangas iš negausių išteklių aprūpinti didelę šeimyną, kai tekdavo kulniuoti į mokyklą basomis, o galiausiai pasirodžius su dailiomis tėčio išdrožtomis šliurikėmis apsijuokti prieš visą klasę, nes mokytoja iškviečia prie lentos kaip tik tada, kai šliurikes matuojasi suolo draugė...

Mokytoja pakvietė Stasę atsakinėti ir ji nuėjo su mano šliurėm. Nurodžiusi užduotį atlikti lentoje, mokytoja pakvietė ir mane. Atsistojau ir stoviu. Nežinojau, ką daryti. Pirmą kartą atėjau su tokiom gražiom šliurikėm ir negaliu pasirodyti prieš visą klasę, nes jas apsiavusi suolo draugė, o aš turiu vėl eiti basa.

Mokytoja mane pakvietė pakartotinai, o aš vis stoviu vietoje ir tyliai šaukiu:

‒ Stase, atiduok šliures!

Mokiausi mišrioje klasėje. Visi buvo atkreipę dėmesį, kodėl aš neklausau mokytojos. Išgirdę mano žodžius, pradėjo juoktis. Garsiausiai nuskambėjo jau vyrišku balsu pradėjusių kalbėti klasiokų juokas:

‒ Cha, cha, cha...(...)

Vėliau savo gyvenime turėjau įvairių batų, batelių, basučių, bet brangiausios ir gražiausios buvo mano juodosios šliurikės su mėlynom akutėm.

Ir ‒ ypač už ryžtą pasipriešinti „šventam tėčio žodžiui“, kad mokslų jau gana. Supranti, kad ne iš blogos valios jis buvo taip nusprendęs: tais laikais gal ir nelabai tikėta, kad jaunai merginai tų mokslų reikės.

Tačiau Janina širdimi pajuto, kad tėčio rūstybė kada nors atlyš, o ką išmoksi ‒ ant pečių nenešiosi. Taip ir buvo: dabar veikiausiai tik dėl tokio jos užsispyrimo ir galime skaityti „Gyvenimo laiškus“, skirtus ne vien Janinos artimiesiems ir draugams, bet ir visiems mums ‒ kad išmoktume iš jos stiprybės ir neblėstančio optimizmo.

Nijolė KVIETKAUSKĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt