11
A, Gruo
11 Nauji straipsniai

Gražina ČEKAVIČIENĖ. Istorija apie dogą

Ritos Mockeliūnienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

* * *

Su Vytautu buvau ilgokai nesimatęs, todėl jo skambutis ir prašymas padėti nusipirkti butą sukėlė aibę nežinomųjų. Mes kartu mokėmės, mokykloje abu buvome įsimylėję rusvaplaukę Mildą, žaidėme krepšinį. Vytas pasirinko teisę, o aš – veterinariją. Studijos, šeimyninio lizdo kūrimas, darbas, darbas ir dar kartą darbas mūsų bendravimą apribojo priešventiniais telefono skambučiais. Aš pavydėjau Vytui: jis mėgo advokato darbą, vedė Mildą, jie pasistatė namą ir atrodė labai laimingi. Kam draugui butas?

Mums susitikus Vytas mestelėjo vienintelį paaiškinimą – skyrybos. Jis paliko namą su visu geru ir paprašė ramybės: „Jokių draugių, pusseserių ir kt.“ Nurijau visus ant liežuvio kybojusius klausimus ir pradėjome buto paiešką. Deja, skelbimai skelbė viena, o tikrovė buvo kitokia. Vytas buvo nugrimzdęs į liūdesio liūną ir buto paieškos užsitęsė. Paprašiau žmonos pagalbos. Laima mielai sutiko – jai patiko rimtuolis Vytas, o Mildą ji apibūdino kaip „nežinančią, ko nori“. Jai padedant draugas nusipirko butą. Vėliau jis paprašė Laimos vadovauti remontui ir padėti išsirinkti baldus. Įkurtuves šventėme tarsi šermenis – draugas buvo nelinksmas, žvelgė į naujo buto sienas ir, nors Laima stengėsi suteikti moteriško jaukumo nustatydama palanges gėlių vazonais, o sienas papuošdama pačios darytom meninėm fotografijom, jis nelauktai ištarė:

– Grįšiu namo ir būsiu niekam nereikalingas...

Aš vos nepaspringau kavos gurkšniu ir patariau:

– O tu įsigyk... – ir dirbtinai užsikosėjau, nes žaibiškai sumečiau, kad siūlyti vienišam vyriškiui įsivaikinti našlaitį, nemandagu.

– Taip, taip, įsigyk šunį, – tarsi užbaigė mano mintį Laima.

Nustebęs Vyto veidas atgijo, jis nusišypsojo ir pasisuko į mane klausdamas:

– Tu veterinaras, ką patartum?

– Patarsiu aš, – įsiterpė maniškė. – Nueik į gyvūnų prieglaudą – ir gerą darbą padarysi, ir sargą surasi. Na, ačiū už viešnagę, laikas namo.

Vytas nuoširdžiai dėkojo už pagalbą. Mūsų keliai vėl išsiskyrė ir tik po gero pusmečio sulaukiau jo skambučio:

– Sveikas, kviečiu į svečius. Noriu supažindinti su Milžinu. Ar Laima namie?

Paaiškinau, kad žmona kaime slaugo mamą. Vytas tarė:

– Užsuk penktadienį po darbo, labai lauksim.

„Keista: Milžinas. Labai lauk­sim...“ – staiga paslaugi atmintis nukėlė mane į nelinksmas įkurtuves. Supratau, kad Milžinas – tai šuo. Įdomu, kokios veislės šunelis pavergė jo širdį? Nuojauta pakuždėjo, kad draugas rinksis trumpo plauko, ilgakojį „mažąjį brolį“. Nejau dobermaną?

Intuicija apgavo – mane pasitiko dogas. Matydamas mano apstulbusį veidą, Vytas (prisikėlęs iš liūdesio liūno jis buvo tarsi kitas) pakvietė puodelio kavos ir papasakojo Milžino istoriją:

– Prisipažinsiu, neskubėjau įsigyti šuns. Bet kartą, po paskutinio susitikimo su Milda, kai buvau nuvykęs pasiimti likusių asmeninių daiktų, grįžau lyg iš beprotnamio ir važiuodamas prisiminiau jūsų patarimą. Gyvūnų prieglauda buvo netoliese. Užsukau, – Vytas nutilo ir užsimerkė. Supratau, ką draugas iš naujo išgyveno.

– Žinojau, kad žmogus – protingiausia ir negailestingiausia būtybė, bet galvojau, kad keturkojams padarams tai negalioja. Ėjau pro tuos įkalintus nelaimėlius, kurių kaltė buvo tik ta, kad gimė keturkojais. Priėjau prie Milžino. Sustojau. Dogas pažvelgė į mane ir jo žvilgsnyje aš pažinau buvusį save: atstumtą artimo, pažemintą, nereikalingą. Pagalvojau, kad vargu ar kas nors jį paims, ir pačiam sau netikėtai ištariau: „Imu štai tą šuniuką – Milžiną“.

Draugas pasakojo toliau, o aš stebėjau šuns elgesį. Erdvus Vyto butas buvo jo pilnas – ilga uodega nušveitė nuo sofos pagalvėles, nuo knygų spintos lentynos pažiro suvenyriniai niekučiai, kampuoti Milžino judesiai šlavė viską jo kelyje. Pasekęs mano žvilgsnį, Vytas šyptelėjo:

– Rytoj nusivešiu į kaimą, išsilakstys ir aprims. Namo kaimynai nesiskundžia – Milžinas dieną būna ramus, tad man grįžus turi pajudėti.

– Nesigaili? – paklausiau žvelgdamas į gerą veršį primenantį dogą.

– Nepatikėsi – jo dėka atsigavau, vėl pradėjau sportuoti. Ryte reikia išvesti Milžiną palakstyti, teko ir man prisiminti jaunystę.

Draugo sportinė forma išties kėlė pavydą.

– Atleisk, Vytai, – atsiprašiau. – Skubu. Turiu dar užvažiuoti į kliniką. Milžinas – puikus, tu – pasveikai. Iki.

– Palauk minutę, tu neatsisveikinai su Milžinu, – po draugo žodžių atsisukau ir pamačiau man leteną tiesiantį dogą.

– Iki pasimatymo, Milžine, – tariau spausdamas nemenką leteną. Dogas šyptelėjo, o gal man pasirodė.

Su Milžinu vėl susitikau šiam sunegalavus. Vos užmetęs akį pamačiau, kad dogas serga rimtai. Vytas irgi panėšėjo į ligonį. Ėmiausi šuns apžiūros. Diagnozė buvo nekokia – reikėjo leisti antibiotikus. Sąžiningai prisipažįstu: bijojau. Bijojau Milžino dantų – užtektų krimstelėti mano ranką... Per savo praktiką teko atsidurti įvairiose situacijose. Grįžo Vytas. Jis kategoriškai atsisakė mano kolegų paslaugų ir maldavo, kad būtent aš gydyčiau Milžiną. Namuose.

– Ar Milžinas nepyks? Vaistus teks leisti 4 kartus, – informavau draugą.

– Paaiškink jam, – patarė Vytas.

Sutraukiau į švirkštą vaistus, pasiruošiau vatos tamponą ir priėjau prie gulinčio šuns.

– Milžine, tu sergi. Aš noriu tau gero, – šuo atmerkė akis. – Reikės tau įdurti, kad pasveiktum, turėsi pakentėti.

Suleidau vaistus, išgirdau lyg atodūsį, o gal man pasivaideno.

Mano nuostabai dogas did­vyriškai kentė nemalonias procedūras, net nė karto nesuurzgė. Atėjo džiaugsminga diena, kada Milžinas įveikė ligą, tyrimų duomenys tą paliudijo ir mano, kaip dogo kankintojo, misija baigėsi. Aš pagyriau Milžiną už kantrybę ir... jūs nepatikėsit, tačiau po mano žodžių dogas prišoko prie manęs, pasistojęs pradėjo laižyti man veidą, paskui „išbučiavo“ abi rankas ir kojas.

Norit tikėkit, norit ne – aš susigraudinau. Vyto veidas tarsi kalbėjo: „Dabar supratai, koks tai draugas?“

Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt