11
A, Gruo
11 Nauji straipsniai

Gražina DAUGINIENĖ, Vilnius

Jono Valantiejaus nuotr.

Kūryba
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių  kūrybos

Vasaros

Tekantį laiką
skaičiuoju aš vasarom...

Kiek jau kartų
nubalo sodai,
į pradalges krito žolynai,
ir nusinešė vėjas
švelnų topolių pūką.
Kiek jau kartų
žaibavo dangus,
girdė žemę perliniai lietūs
ir nuo saulės karštų bučinių
išbluko vaivorykštės juosta.
Kiek jau kartų
pagelto rugiai,
nužydėjo laukinės aguonos,
ir miglotais rytais
į rasotą atolą
krito pirmi obuoliai.
Suskaičiuoti sunku,
o galbūt ir neverta.
Tik žinau, kad ir vėl,
jei galėčiau atsukti laiką –
bėgčiau basa per ražienas
ten, kur kvepia kepama duona,
kad suspėčiau
iš pavargusių motinos rankų
pasiimt pagranduką –
brangiausią vaikystės dovaną.

 

Mano angele

Aš nežinau,
ar tu esi.
O jei esi –
kam leidai man
gyvenimo kely suklupti?
Kodėl parpuolusio
pakelti neskubėjai?

Galbūt stovėjai
šalimais,
stebėjai mano kančią,
negalios sukeltą?

O gal ne laikas
man tave išvysti?
Gal dar karti taurė
likimo man neišgerta?

Gal tik tada,
kai būsiu vertas
prisilytėjimą
švelnumo tavo
aš pajausti,
žinosiu – tu esi
o, mano Angele.

Ir visada buvai.
Tik aš nesugebėjau
tau širdies atverti,
nes ji tetroško žemiškų gėrybių.

Dėl jų bevelijau
ir krist, ir keltis.
Skraiste puikybės
prisidengęs,
tavęs,
o, mano Sergėtojau,
aš nepastebėjau.

 

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt