11
A, Gruo
11 Nauji straipsniai

Jūratė KESILYTĖ. Karoliai iš duonos

Ritos Mockeliūnienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

* * *

Jis neateis… Šiandien jis tikrai neateis… Pritardami mano mintims, barbeno į langą dideli lietaus lašai, susimaišę su sniegdriba. Stiklu sroveno vanduo, ledukai tiesiog arė beužšąlantį langą, dėliojo ledinę mozaiką.

Pro lijundros uždangą bandžiau įžiūrėti pilką kiemą ir priešais esančio korpuso langus. Nemaloniai nusipurčiau ‒ mano sustirusį kūną sukaustė šlapdriba ir vakarėjančių sutemų bjaurastis.

Skyriuje buvo popietinės ramybės laikas ir toji tyla leido svajonių sparnais skristi prisiminimų padange...

***

Uktamas... Jaunas uzbekėlis, tarnaujantis sovietų armijoje, nežinia kaip pakliuvęs į šią psichoneurologinės ligoninės mėsmalę. Jis ‒ vienintelis spindulys ‒ niūrioje rudens nupilkusioje žolėje, didelių medžių viršūnėse karksinčių juodvarnių kraupume, užtvėrimais, grotomis, apgriuvusiais pastatais užgriozdintoje teritorijoje, šildė mano sužvarbusią sielą.

Uk-ta-mas ‒ vikrus ir bėgantis, išvertus iš uzbekų kalbos, amžinai besišypsantis baltais ir sveikais dantimis, blykčiojantis truputį įkypomis juodomis akimis, garbanotomis juodai mėlynomis plaukų sruogomis, visada kruopščiai sušukuotomis. Toks jis man ir išliko...

Tas išdykęs berniūkštis, kiek­vieną vakarą, pasivaikščiojimo lauke laiku, prisistatydavo po mano skyriaus langais.

Kiekvieną popietę, gulėdama palatoje, mintyse prašiau, kad šiandien jis neateitų. Kiek­vieną kartą ir tuo pačiu laiku į mano palatos langą nukrisdavo mažas akmenėlis. Susierzindavau... Tuojau dzingtelėdavo jau didesnis. Iš pykčio ir baimės, kad Uktamas pridarys bėdų išdaužęs lango stiklą, pašokdavau iš lovos, žaibiškai apsirengdavau ir paprašiusi vienos iš nemalonių sanitarių atšauti sklendę išsmukdavau į lauką.

Uzbekėlis, plačiai šypsodamasis, išlįsdavo iš už gretimo pastato durų, pasisveikindavo, ir mes abu patraukdavome didžiuoju ligoninės pasivaikščiojimo ratu.

‒ Padainuok, ‒ šyptelėdavo jis, iš lėto rūkydamas, pasisukęs taip, kad dūmai nesklistų man į veidą. Tuomet aš uždainuodavau: „Mano mielasis, paimk mane kartu su savimi, ten, tolimoje šalyje, aš būsiu tavo žmona.“

Uktamas sublizgėdavo dar labiau, tartum naujas pinigas, pakštelėdavo man į skruostą, ir mes pradėdavome žvarbaus rudens kelionę po visą ligoninės kvartalą.

***

Pamenu rudens pradžią ‒ saulėtą ir šiltą rugsėjį, kada pirmą kartą pamačiau Uktamą.

Su drauge vaikštinėjome ir rinkome klevo lapus. Rudeninė voratinklių balzgana, įsisupusi medžiuose, mus nuteikdavo raminamai. Oras ir gamta gydė taip pat...

Tada aš jį išvydau su draugu kazachu. Šis susitikimas ‒ lyg perkūno griausmas ‒ mane suglumino ir pribloškė.

Pamatęs mane, jis nusilenkė lyg princesei ‒ iki žemės. Išsitiesė ir paklausė vardo. Jaučiausi lyg šachaitė, lyg rytų karalaitė, kurią pagerbia koks nors Azijos princas. Su drauge atrodėme tiesiog stulbinamai: avėjome kedais, sportinėmis kelnėmis, įsisupusios į ligoninės chalatus, o vilkimos šimtasiūlės buvo nutrintos iki pilkumo. Atrodėme tikrai „princesiškai“.

Įstabiausia, kad dar niekada jokio lietuvaičio nebuvau taip pagerbta ir pakylėta į erdvę, kaip tai padarė paprastas kalnų kišlako vaikinukas.

***

Atsimenu, ligoninės teritorijoje veikė keliolika darbo terapijos sektorių. Išsirinkau šilt­namį, kuriame buvo auginamos gėlės. Žali augalai, nesudėtinga jų priežiūra buvo maloni ir ramino. Neidavau tik į rožyną. Nežinojau, kad vikrusis mano azijietis, įsisukęs į rožes, kaskart nugvelbdavo trejetą žiedų, paslėpdavo po kombinezonu ir išnešdavo į „laisvę“.

Susipažinus su Uktamu, prasidėjo didysis rožių antplūdis. Kiekvieną dieną (net ir tada, kai neidavau į darbą), jis per skyriaus šeimininkę, juodaplaukę ir rudaakę moterį, perduodavo į mano palatą rožių. Vizituodama gydytoja abi su drauge patraukdavo per dantį:

‒ Mūsų Jūratė ir Edita skęsta rožėse!

Vieną dieną į mano palatą atėjo gražioji virėja ir griežtai pasakė:

‒ Kelkis, atėjo tavo juodasis! Jei man neštų tiek rožių, aš tokį ant rankų nešiočiau.

Po tokių žodžių teliko eiti į lankymų kambarį, kur kaskart rasdavau švytintį savo uzbekėlį.

‒ Tu, gudrusis uzbeke, ‒ pamalonindavau vaikino savimeilę.

***

Laikas su Uktamu bėgo turiningai. Pabuvęs lietuvių skyriuje, jis ėmė sparčiai įsiminti mūsų kalbos žodžius. Kaip buvusi lietuvių kalbos mokytoja, jo paprašyta, mokiau Uktamą lietuviško rašto.

Rudens lietui pliaupiant, vienoje ligoninės laiptinių vykdavo lietuvių kalbos pamokos. Ant tinkuotos sienos Uktamas kantriai braižydavo pagaliuku raides, kartodamas balsius ir priebalsius dėliojo juos į skiemenis ir bandė tarti žodžius.

Uktamėlis buvo vienas iš pačių gabiausių mano mokinių. Lyg magnetofonas įrašydavo į atmintį informaciją, paskui ją tiksliai atkartodavo.

Rezultatų ilgai laukti neteko.

Kartą šiltnamyje laisčiau augalus ir už nugaros išgirdau jo balsą:

‒ Jūrate, aš nuolat apie tave galvoju.

Net krūptelėjau iš nuostabos, juolab kad pati nesugebėjau uzbekiškai ištarti nė žodžio, nes gomurinė jų kalba buvo ne mūsų artikuliacijai. Bet kaip lietuviškai taisyklingai jis pakartojo visą sakinį? Ne tik raiškiai ištarė, bet ir išmoko?

Uktamas daug pasakodavo apie savo šeimą, tradicijas, gamtą, miestus. Kalbėdamas minkšta rusų kalba, daug pasakojo, bet daug ir melavo. (Tai sužinojau vėliau, bet dėl to jo nesmerkiu.) Fantazuotojui juk nebuvo nė dvidešimties.

Labiausiai įsiminiau jo pasakojimą apie tėvų ir brolių gyvenimą. Uktamas su šypsena prasitarė, kad iš dvylikos vaikų šeimoje jis pats aukščiausias. Tėvai jam stato namą, beliko tik nutinkuoti. (Buvo laikai, kai aš iš to fakto juokdavausi: anoks ten ir namas ‒ namelis iš molio nudrėbtas ir tokiais ten šiaudais uždengtas.)

Turbūt sovietų armijos „dedovščina“ ir Uktamą buvo palietusi, nes buvo tikras peštukas. Tik šalia manęs visad mandagus, spinduliuojantis ramybę. Ko jau ko, bet romantikos jam niekad netrūkdavo.

Vieną dieną Uktamas su drau­gu į skyrių atnešė mums tortą ir du butelius limonado. „Kokia proga?“ ‒ paklausėme. Jie šiltai nusišypsojo:

‒ Mergaitės, juk šiandien jūsų šventė, Kovo 8-oji...

***

Iškrito sniegas. Lauke būdavo šalta. Nuo vėjo glausdavomės kokioje nors priedangoje.

Atėjo akimirka, kai mane išrašė iš ligoninės. Tądien Uktamas buvo kaip nesavas: daug rūkė, nėjo į savo skyrių pietauti ir nervingai vaikštinėjo po mano palatos langais. Kada galų gale su krepšiu išėjau į stotelę, pagriebė mano nešulį, bet man nepratarė nė žodžio. Tik liūdnomis akimis gaudė kiekvieną mano judesį.

Guodžiau uzbekėlį, sakiau, kad parašysiu, tegu gyvena viltimi, kad greit išvyksiąs į savo „pasakų šalį“. Jis tik liūdnai tarė:

‒ Man dvidešimt ketveri!..

Iš kur jam tiek? Šyptelėjau, bet nieko nepasakiau. Žinojau, kad matomės paskutinį kartą. Autobusas privažiavo, aš įlipau. Mačiau, kaip jis stovi pabalęs ir žiūri man įkandin. Ant skruosto jaučiau švelnų bučinį. Tolstant vaikinuko figūra mažėjo ir dingo už posūkio.

***

Namuose apžiūrėjau Uktamo dovanotą vyrišką tiubeteiką. Šypseną sukėlė įrašas ir parašas joje. Lyg ji būtų koks atvirukas, pamaniau.

Dėžutėje saugau jo karolius iš duonos, kuriuos ‒ tokius lygius ir dailius ‒ tik jis galėjo padaryti. Sapnuose matau glėbį rožių, paglemžtų iš šiltnamio, ir jo šypseną.

Ak, Uktamai, kalnų berniuk...

Jūratė KESILYTĖ
Zarasai

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt