10
Pirm, Gruo
11 Nauji straipsniai

Spalvos, kuriomis nušvinta žodžiai

Ritos Mockeliūnienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

Almanacho „Žodžio spalvos“ pristatymas 

Lietuvos aklųjų bibliotekos almanachas „Žodžio spalvos“ leidžiamas kas penkerius metus nuo 2002-ųjų, taigi nenuostabu, kad jis būna labai laukiamas, o 29 autoriams, kurių tekstai buvo atrinkti šį kartą ‒ svarbus įvykis gyvenime, nors nemažai jų ir po kelias savo knygas yra išleidę. Tai ‒ tartum kita galimybė susitikti su bendraminčiais per kūrybą, o kas dvejus metus rengiamoje kūrybinėje stovykloje ‒ ir gyvai padiskutuoti.

Almanachas sudarytas iš dviejų dalių: pirmojoje spausdinami 22 kūrėjų eilėraščiai, antrojoje ‒ 7 autorių prozos kūriniai. Pavardės sudėliotos pagal abėcėlę: lengviausia išeitis, kai nežinia, kokią kitą sistemą jiems parinkti. O tas pats autorius gali parašyti ir šmaikštų, ir rimtą kūrinėlį. Čia tiktų pacituoti Valentiną Čyžą:

Per posmą mąslų, šmaikštų,
Kurs, regis, mus išreikštų,
Per vingrų detektyvą,
Kaip ungurys tas, gyvą,
Per sagą, epopėją
Į šiandieną atėję...

Eilėraštis skirtas garsinės knygos jubiliejui, bet jis universalesnis, parodantis santykį su kūryba apskritai. Ir dar ‒ šį kartą man norisi pasinaudoti proga ir pasidalyti asmeniniais atradimais. Jau nemažai metų skaitau ir vertinu įvairių autorių kūrybą ir matau, kaip skiriasi vadinamųjų „profesionalių rašytojų“ ir tų žmonių, kurie kalba „mėgėjiškai“, bet iš širdies, kūryba. Literatūros kritikai „mėgėjus“ moko: ieškokit savito žodžio, stenkitės nevartoti klišių, apibendrinimų, tokių kaip „iš skausmo plyšta širdis“, „ilgiuosi prabėgusios jaunystės“, „šerkšnu nubalo smilkiniai“... ieškokit! Ir tie autoriai sutrinka: ko dar ieškoti, jei taip gražiai pasakėme? Nuliūsta neįvertinti. „Čia sudėti visi mūsų jausmai, visi išgyvenimai...“ O tu skaitai vieną, trečią dešimtą tekstą ir jau nebežinai, kurio autoriaus, nes visi jie vienodai skamba, visi... vienodai gražūs savo nuoširdumu. Staiga supranti, kad negali taikyti jiems tų vertinimo kriterijų, kurie galioja profesionalams, kad ir „Žodžio spalvose“ publikuotai Alvydo Valentos kūrybai. Jis ‒ avangardistas, kviečiantis į kasdienybę ir pasaulį pažvelgti kitaip, kaip tik jis vienas geba:

Stoglangių akys sugauna besileidžiančią saulę
ir pažeria jos dekadentiškus spindulius
po tuščią, garsiai aidinčią ‒
ne, ne pilies menę ‒
tik atostogaujančios mokyklos sporto salę.
Lyg kilmingas belaisvis,
po naujo nesėkmingo sąmokslo
susigrąžinti turėtą ar tik įsivaizduotą valdžią
gyvenimui
godžiai treniruoju savo senstantį kūną ‒

Ir štai visiškai kitoks žvilgsnis į saulėlydį ‒ Zitos Sabulienės:

Ežere nuskęsta mažas spindulėlis
Ir labanakt taria saulė už kalnų.
Nendrės tyliai kužda aplankytos vėjo,
Tarsi pakeleivio, skubančio krantu.

A. Valenta toks vienintelis, o štai į Z. Sabulienės eilėraštį panašių tekstų rastume ir šiame rinkinyje, ir knygose, kurias dažnai savo lėšomis leidžia autoriai mėgėjai. Literatūros specialistų akimis, dėmesio vertas būtų tik A. Valenta, nes jis rašo savitai, o tai jiems yra esminis vertės kriterijus. O jeigu tiesiog nemestume „į vieną katilą“ tų moderniųjų avangardistų ir tradicijos saugotojų? Tų, kurie nieko nauja tarsi nepasako, yra panašūs vienas į kitą, bet rimuoja sklandžiai, dainingai, o jų paprasti, nuoširdūs žodžiai paliečia artimojo, draugo ar gretimos sodybos kaimyno širdį? Pavyzdžiui, tokie, kaip Aušrinės Audickės: Kai žvaigždelė nerami virpės, / aš paprašysiu tada: / Nemindyk mano širdies, / Nes ji dar gyva. Ilgesingai elegiško Algimanto Katiliaus: Tegu tos naktys ir naktim palieka, / Tegu tik aušros dovanos žaras, / Meilės ugnies neatiduosiu niekam ‒ / Kiekvieną rytą ji naujai vis degs... Ar žmogiškosios prigimties silpnumo klausimus keliančios Lionginos Bučelytės: Sodriu lietum sekundės byra ‒ / Lašai medžiojamos garbės, / Žyny senasis, tavo lyra / Tiesa ar krištolu skambės? Juk po saule turi užtekti vietos visiems, ir jeigu ką nors kuriate ‒ jau yra gerai. Tik apsidairykite, kiek žmonių gyvena ramiai sau ir nejaučia jokio poreikio savo išgyvenimų užrašyti (gal jie piešia ar melodijas kuria, ir tai yra jų saviraiškos būdas), bet jei jums norisi ‒ nestabdykite savęs, nes kiekvienas tekstas gali rasti savo skaitytojų čia ir dabar, o avangardistai teveda literatūros procesus į priekį. Jums ‒ sava misija, jiems ‒ sava.

Dar šiek tiek ‒ apie almanacho prozininkus. Stasio Babono „Meilės šešėlis“ ‒ dramatiška Osvaldo gyvenimo istorija. Pasakojimas pradedamas smagiu senų bičiulių pasisėdėjimu bare, šmaikščiais dialogais tarp jų ir padavėjos. Tačiau palengva skaitytojui atveriama skausminga Osvaldo praeitis, verta detektyvų meistro plunksnos. Kadaise, sąmonei aptemus, nužudęs mylimąją Nijolę, jis ilgus metus praleidžia kalėjime, o iš jo išėjęs negali patikėti, kad Nijolės nebėra, ieško jos kiekvienoje sutiktoje moteryje, kol galiausiai praeities šešėlis jį vis dėlto pasiveja: tai Gabija, Nijolės duktė.

Vincas Baublys siūlo keletą vaizdelių iš sovietų armijos, priklausančių didesnės apimties novelių romanui „Arminai“. Įvardija juos „rimti juokeliai“. Štai „Kiaulių maudynėse“ Statybininkų dienos proga užsigeidę šašlykų, kareivėliai puola kiaulių maudyti: nuveža ir išmeta jas į ežerą, kad pačios nusipraustų, o šios net pasispardydamos skuodžia į krantą ir neria į šabakštynus... Liūdnesnis, sovietų armijos žiaurumus menantis ‒ „Dviračiai“. Apie „juokais“ tarp miegančiojo kojų pirštų kišamus vatos gniutulėlius, kuriuos padegus šis prabunda ir ima spardytis tarsi dviratį mintų. Po tokios „pramogos“ tarpupirščiuose dažnai likdavo pūslėtos nudegimo žaizdos... Sovietmečio nacionalizaciją mena Liongino Ragėno apsakymas „Širmės Jonas“. Kolūkių kūrimosi metas, žmonės verčiami atiduoti gyvulius, skaudu su jais atsisveikinti, nelyg šeimos narius išduotų. Jonas Zablockis irgi gręžiasi į praeitį: jo apsakymas „Mokytoja“, prasidėjęs nuo nekalto paaugliško įsimylėjimo, iš tiesų nuveda į neramius pokario metus, partizanų ir stribų konfliktą, kurio epicentre atsiduria paauglys pasakotojas.

Moterys kūrėjos šį kartą imasi lyrinės prozos. Vilija Dumb­liauskienė ekologinėje apybraižoje „Zuikių takais“ kviečia paklajoti po savo gimtinės mišką, pasidžiaugti jo turtais, vardija augalų pavadinimus: čia ‒ raugerškis, čia ‒ pakalnutės, čia ‒ žvynabudė... Panašios tematikos Elenos Suchockienės vaizdeliai. „Saulėlydis“ ‒ impresija apie javų laukais, aukštų beržų viršūnėmis nusitiesiantį auksinį saulės kelią, kai diena jau ruošiasi pasimatymui su naktimi. Ir „Pavasaris“ ‒ toks personifikuotas, tarsi išdykęs jaunuolis, veliantis beržų šakas. Dar ‒ „Paveikslas“, „Auka dievams“ ‒ ir juose matyti autorės pastanga perteikti akimirkos žavesį, įžvelgti stebuklą kasdienybėje. Irena Žurumskienė seka vaikystės pasaką „Verkianti gėlė“. Gal taip buvo, o gal ne, bet vieną vasaros rytą susiruošusi rinkti žemuogių mergaitė po laukinio serbento šakomis pamato ratu susėdusius nykštukus ‒ jie liūdi dėl nuskintų gėlių...

Taip, sudėlioti iš prisiminimų fragmentų ar sugebėjimo džiaugtis trapia kasdienybės akimirka, ir gimsta tekstai, nudažantys žodžius įvairiausiomis spalvomis, kad galiausiai sugultų į almanachą. Penkeri metai laukimo, ir jis pasirodė. O koks bus dar po penkerių?..

Nijolė KVIETKAUSKĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt