11
A, Gruo
11 Nauji straipsniai

Negirdėtas neregėtas gumbas

Kūryba
Nustatymai

Prie kūrybos šaltinio

Negalvojo Saliutė, kad teks jai apsilankyti Kaune, Maironio gatvėje, kur sename gražiame name įsikūrusi ligoninė. Neteko anksčiau girdėti, kad giminėje ar tarp pažįstamų kas nuo gumbo mirtų. Tik vis dažniau darydavosi silpna, nebuvo apetito, vargino didžiulis skausmas pažastyje. Nė minties nebuvo, kad aplankė klastinga liga. Vyras vis dažniau kilnojo stikliuką, o grįžęs namo – ir rankas. Sūnūs jau paaugliai, neklauso jie Saliutės, vis dažniau bėga iš pamokų, o jaunėlis,nors jam dar tik keturiolika, irgi kelis kartus girtas parėjo į namus. Nieko nuostabaus, kad gyvenant tokioje šeimoje ir sveikata sušlubavo. Viskas tęsėsi tol, kol nualpo darbe, išgąsdindama savo kolegas. Ilgai neatgavo sąmonės. Buvo sveika, niekuo nesirgo, keturiasdešimt tik per naujuosius atšventė, tad nesureikšmino ir šio negerumo. „Pamanyk, apalpau, anokia čia naujiena, – mąstė Saliutė. – Niekas nežino mano gyvenimo – kiek reikia ištverti bemiegių naktų ir vyro smūgių.“ Vadovas griežtai įsakė pasitikrinti sveikatą. „Man nereikia nelaimės darbe – dar pakliūsi kur po kranu, kas tada kaltas bus? Aš?“ – visas raudonas kaip prinokintas pomidoras šaukė jis. Nieko kito neliko, kaip kreiptis į daktarus.

Daktaras apžiūrėjęs nustebo: kas čia užpuolė miestelio moteris – jau trečia per savaitę, tikėtina, serga vėžiu. Nežinojo Saliutė, nei kokia čia liga, nei kaip ją gydyti. Tik iš daktaro ir sesutės žvilgsnio suprato, kad labai pavojinga. Išėjus iš kabineto, sukosi galva: kaip Kauną pasiekti, kur vaikus palikti? Berniukai jau nemaži, nepražus. Labiausiai gaila dukros – ji tik trečią klasę bebaigianti, kas išleis į mokyklą, kas supins kasas? Reikia sužinoti, kokia čia liga ir kiek reikės toje ligoninėje prabūti.

Parėjusi namo Saliutė ir vėl rado vyrą girtą. Ką jam sakyti? „O gal niekur nevažiuoti, gal žolelių pagersiu ir praeis?“ – mąstė. Skausmas vėl suspaudė pažastį, akyse pasidarė tamsu. Gerai, kad tuo laiku kaimynė Senkuvienė pasibeldė į duris. Pamačiusi Saliutę vos gaudančią orą, padavė stiklinę vandens. Išgėrė daktaro duotų vaistų ir papasakojo, kokios bėdos apsilankė jos namuose. Kaimynė jau buvo girdėjusi apie šią ligą, todėl liepė nieko nelaukti, iš ryto pirmu autobusu važiuoti į Kauną. Dėl dukros sakė nesijaudinti – ji prižiūrės, išleis į mokyklą ir viralo įpils – kiek toks špokas suvalgo.
Nežinia, kiek dar būtų svarsčiusi, kaip nuvykti į tą didelį miestą, bet padėjo likimo draugė. Septintą valandą ryto abi jau dardėjo autobusu į Kauną. Mintis buvo viena: kaip nepatekti pas gydytoją vyrą. Ji iš mažo miestelio, nejauku, kai svetimas vyras apžiūri krūtis.

Ligoninėje Saliutė matė tokių žmonių, į kuriuos žiūrint šiurpo oda. Pamiršo net ko čia atvažiavo. Norėjosi sprukti namo. Vėl suskaudo po pažastimi, burnoje atsirado nepakenčiamas šleikštulys, o akyse – tamsa. Pabudo lovoje su ligoninės drabužiais. Nesuprato, kas atsitiko. Daug ko tada nesuprato. Pagyvenęs, su žilstelėjusia barzdele ir žydromis, bet liūdnomis akimis gydytojas priėjo prie Saliutės lovos. Supratęs iš akių, kad ji nieko nesuvokia, pradėjo pasakoti, jog liga jau daug kūno paglemžusi – reikėjo atvažiuoti prieš pusę metų. Gydytojas dar pridūrė: „Ryt operuosime. Dar bandysime jus gelbėti, teks pašalinti krūtį.“ „Krūtį? Tik ne ją. Kaip aš gyvensiu? Kaip aš galiu atiduoti dalelę savęs?“– pamanė. Tačiau daktarui paklausus, ar sutinka, pati nesuvokdama, linktelėjo. Tik jam išėjus, norėjo vytis ir prašytis namo: ji turi nuostabią mamytę, kuri išvirs žolelių nuoviro ir viskas bus gerai. Kojos nei kūnas neklausė, tad liko gulėti lovoje raudodama, kaip gyvens be krūties.

Palatoje be jos gulėjo dar trys moterys. Vyriausioji Marija – kaunietė, tad ir išprususi buvo labiau. Ji parodė į kaimynės lovą ir papasakojo, jog ši taip pat nenorėjo, kad būtų pašalinta krūtis – jai tik dvidešimt... Tačiau gumbas išvešėjo ir niekas nebegali padėti. Dabar jau sutiktų, kad ir abi pašalintų, bet... „Paliks jaunas vyras su dukra, kuriai dar tik penki mėnesiai, neregės ji, kaip auga mergaitė. Ar tu to nori?“ – griežtai paklausė Marytė. Dar daug kartų ji paprotindavo Saliutę, o ir namo grįžus dar ilgai palaikė ryšį.

Po operacijos grįžusi į palatą, rado tik savo globėją Marytę. Paklausus, kur kaimynė, ši tik atsiduso ir parodžius į dangų ištarė: „Pas Dievulį.“

Skausmas buvo nepakeliamas, vaistus sesutės suleisdavo tik tada, kai jau šaukte šaukdavo, kad nori numirti. Ligoninė tapo antrais namais, čia Saliutė išbuvo beveik metus. Prasidėjus chemoterapijai, draugės (taip vadindavo palatos kaimynes) vemdavo, dejuodavo, o jai – nieko. Daktaras nusistebėjo, o Saliutė jam: „Per savo gyvenimą, daktariuk, aš tiek nuodo prigėrusi ir priuosčiusi, kad šis jau man nebaisus.“ Lankė ligoninėje sesės ir draugės, tik vyras nė kartelio per metus neatėjo. Jis vaidino namų šeimininką, visiems pasakojo, kad žmona tuoj mirs ir ieškojo kitos. Pikčiausia buvo, kai parsivesdavo laisvo elgesio moteris. Negana to, atvažiavę saviškiai apie tai būtinai turėdavo papasakoti, lyg ir taip bėdų būtų maža.

Ar iš bado, ar užvalgiusi seno maisto, susirgo Saliutės duk­ra. Mokykloje skaudėjo dešinį šoną, pykino. Mokyklos sesutė Danilevičienė, kuri buvo auksinės širdies, iškvietė greitąją. Dukrai teko pašalinti apendicitą. Pagiriotas tėvas pasigedo vaiko. Jei ką savo gyvenime mylėjo, tai ją. Kaimynė papasakojo, kas atsitiko. Tėvas, nežinodamas, ką nunešti dukrai, rado ant stalo dar uždarytą teftelių skardinę. Pačiupęs ją išsiruošė atlikti tėvo pareigos.

Negera nuojauta apėmė kaimynę ir ji nutarė aplankyti mažąją. Išvirė sultinio, apsivilko paltą ir paskubomis, lyg nujausdama, išskubėjo į ligoninę. Saliutės vyras Juozapas jau bandė atidaryti skardinę ir pavalgydinti savo lepūnėlę. Dar kišenėje rado saldainį, apsivėlusį „Primos“ tabaku. Kaimynė pamačiusi suriko, sukvietė personalą, o šie išvijo tokį tėvą iš ligoninės. Nežinia, kaip toliau viskas būtų pasisukę, bet mergaitės aplankyti atvažiavo krikšto mama – Juozapo sesuo Algimanta. Ji kaip tik buvo Kaune pas brolienę, o toji paprašė pasirūpinti dukrele, jei tektų palikti šį pasaulį. Brolienė – mokyta, dirbo kolūkyje buhaltere, tad žinojo, kaip reikia elgtis tokiu atveju. Parašė prašymą ligoninės vyr. gydytojui, kad tik jai praneštų apie mergaitės ligą ir informuotų, kada išleis namo. Dar parašė, kad mergaitė nuo šiol gyvens pas ją. Juozapas dar labiau įniko į alkoholį ir vis laukė, kada žmonelė iškeliaus pas Dievulį.

Į ligoninę Saliutė atsigulė vienais metais sužydėjus vyšniomis, o į namus sugrįžo kitais. Nusilpusi nuo vaistų ir chemijos, išbalusi kaip popieriaus lapas. Buvo galima suskaičiuoti visus kauliukus neprisilietus prie kūno. Saliutė neskubėjo pas dukrą. Pasitarusi su Algimanta nesprendė, kad tegul mergaitė pabaigia ketvirtą klasę, o tada, per vasaros atostogas, galės grįžti namo. Vyras ir toliau gėrė, tik kumščiais jau nemosavo. Gal bijojo, kad jo smūgis gali būti paskutinis žmonos gyvenime, o gal pagailo. Saliutė nutarė: jei jau mirsiu, reikia aplankyti visus savo giminaičius ir taip atsisveikinti, nes kaži, ar vyras pakvies į šermenis.

Geriausia draugė, kaip ir vyras, kažkodėl laukė Saliutės mirties. Iš pradžių dar lankė Kaune, bet ne palatoje su ja bendravo, o vis skubėjo pas gydytojus ir klausinėjo, kas bus toliau, kiek liko gyventi. Daktaras šaipėsi iš tokios draugės, sakydamas, kad, matyt, laukia, kada vyras atiteks, o jai rimtu veidu pasakodavo, jog būna stebuklų ir tik pats Dievulis žino, kada pakvies. Draugių keliai išsiskyrė netikėtai. Išsiskyrimo dienos Saliutė niekada nepamirš. Ji džiaugėsi saulės spinduliais ir skynė juoduosius serbentus savo sodelyje. Žiūri, kad jos geriausia draugė su gedulo vainiku atkeliauja. „Kas pasimirė?“ – suką galvą Saliutė. O draugė jai: „Mat kokie žmonės – sakė, kad mirei, o tu uogas skini...“ Štai tau boba ir devintinės, štai tau ir draugė. Ne pažiūrėti, gal pagalbos reikia, bet į pakasynas atkulniavo. Taip pyko Saliutė, kad net ranką pakėlė prieš draugę ir sviedė į ją akmenį, didžiausią, kokį tik pakelti galėjo. Ši metė vainiką ir bėgte namo. Supyko mirtinai už tokį poelgį Saliutė. Iki draugės mirties taip ir nesusigerino.

O Saliutei Dievulio būta gailestingo. Ji susipažino su dar dviem kraštietėmis, kurioms buvo diagnozuotas vėžys. Su Matulevičiene kartu gulėjo, bet grįžti jau grįžo viena. Ši neatlaikė nė pirmos chemijos ir pasimirė, palikusi dvi dukras ir sūnų. Kita draugė – Visgienė, gyveno visai netoli Saliutės. Viena kitos trobas per langą matė, taip kas rytą pasisveikindavo, o vakare atsisveikindavo. Jos juokavo, kad liga pasirenka tas, kurios turi tris vaikus: Saliutė – du sūnus ir dukrą, Matulevičienė – dvi dukras ir sūnų, o Visgienė – tris nuostabias dukras.

Dar dažnai lydėjo Saliutę skaičius trys ir nešdavo jai laimę. Visgienės vyriausioji ­du­­­k­­ra buvo mokyta, o žentas turėjo žiguliuką. Ir dar jie visi trys buvo auksinės širdies. Žinodami, kad Saliutė neturi pinigų, visada ją pasiimdavo drauge, kur bevažiuotų, pas kokius daktarus ar šarlatanus besilankytų. Net ir rupūžę abiem parvežė – užpylė degtine ir liepė gerti po šaukštą kiekvieną rytą. Nežinia, kas padėjo, bet Saliutė pradėjo taisytis, sveikti. Na, o Visgienė silpo ir atėjus dar vienam pavasariui iškeliavo pas Aukščiausiąjį. Saliutė verkė per laidotuves taip, lyg seserį laidotų.

Vyras jau taip gėrė, kad vieną dieną eidamas namo supainiojo taką su duobe ir įvirto į smalą, o toji buvo pajungta dar pašildyti, kad nesukietėtų. Troškęs pačios mirties pats nukeliavo tiesiai į pragarą. Palaidojo Saliutė vyrą, užaugino dukrą, bet ir dabar vis taisosi prieš veidrodį savo dešinę krūtį, pagamintą iš sėlenų. Pyksta ant daktarų, kam jos kūną sudarkė. Jei būtų buvęs vėžys, tai ir ji būtų mirusi kaip tos kraštietės. Dukra aiškina mamukui, kad ji pasveiko, nes pateko tarp išrinktųjų. Vieną minutę lyg ir sutinka su tokiu teiginiu, o kitą ir vėl pyksta – kodėl jai pašalino kūno dalį, kodėl sudarkė?

Šleikštulys burnoje po daugelio metų vėl sugrįžo. Bet ir vėl ji netiki, kad aplankė klastinga liga. Tvirtai žino: per gyvenimą tiek nuodo ragavusi, kad kam jau kam, o tai pabaisai vietos jos organizme nėra.

Vilija VILKELIENĖ
Kalvarija

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt