11
A, Gruo
11 Nauji straipsniai

Jūratė KESILYTĖ, Zarasai; Aušra VERBLIUDAVIČIŪTĖ, Radviliškio raj.

Kūryba
Nustatymai

Miniatiūros

Puodas

Tūkstančius metų jis stovėjo tamsioje kapavietės nišoje, apneštas sudūlėjusiomis palaikų nuosėdomis.
Kažkada gruzdėjęs tarp žarijų ar šokinėdamas ant liepsnos, jis virė, troškino, svilino valgį, saugojo maistą, slėpė auksinius ar sidabrinius pinigus.
Bet žmogaus smalsumas molinį žiestą puodą išnešė iš drėgno rūsio į saulės šviesą.
Patyręs daugybę tyrinėjimų, atsargiai apčiupinėtas pirštinėtų rankų, apteptas tausojančiais tepalais, puodas vėl buvo pastatytas į ramią vietą už stiklo. Dabar jis jau buvo apsaugotas nuo dulkių, šalčio ir drėgmės.
Kiekvieną dieną puodas turėjo iškęsti smalsių žvilgsnių varstymo apeigas.
Vienas akiniuotas žmogelis, greitai kalbėdamas ir kažką įsijautęs aiškindamas, medine lazdele baksnodavo į jį ar į šalia susigūžusias senienas.

* * *

Naktimis, kai aplink viskas nurimdavo, puodas sapnuodavo laukinių arklių žvengimą, žmonių šūksnius ir svajodavo vėl aprūkti laužo dūmais, kvepiančiais laukine neliesta gamta.


Portretas-akibrokštas

Kai nuo grožio viršūnių atūžia ir nutolsta kvatodamas aidas, vakaro dailininkas tapo tave. Išryškina paprastumo ir ramybės bruožus, švytinčius tamsiame ir baugiame fone. Tavo portretas ima žaismingai mirguliuoti. Stiprybės ir gaivumo gūsis plūsteli į sales, priversdamas suglumti išbalusius princesių veidelius. Jų pavargusi laimė ‒ sunki karūnuota galva, liemenį veržiantys ankšti korsetai.

Slaptas dailininkas tapo tave, pamynęs visą sukurtą ir esamą moterišką grožį, jo pompastišką rėksmingumą.

Dvidešimt pirmojo amžiaus reklamose gražuolės šypsosi kompiuterių sukurtu tobulumu. Tačiau jis ‒ negyvas, šaltas, tartum slepia išgąstį, kad ateinanti era neišaugintų naujo grožio suvokimo.

O tu ‒ pribloškiamai rami, gyva, spinduliuojanti pasitikėjimu ir energija. Nušiurentais vėjo plaukais, nugairintais gryno oro skruostais, įdegusiomis stipriomis rankomis.

Vakaro vualiai, nušviesti neoninių šviesų, sukris ant tavo portreto, sukurdami naują tobulybę.

Jūratė KESILYTĖ
Zarasai


Obelys

Numetusios pavasarines žiedų skaras, išlakios belys nokino savo vaisius, dosniai jais vaišindamos žmogų. Vidurvasarį visas sodas kvepėjo nokstančiais obuoliais, o juos valgydamas galėjai pajusti gaivią rūgštelę, atgaivinančią geriau už pačius skaniausius gėrimus. Ir žmogui taip norėjosi priglusti prie obels kamieno, padėkoti dosniam medeliui už vidurvasario obuolių gaivą.


Ežiukas

Vasaros pavakarę kažkas subolavo pilkame sodo takelyje. Paskui pasigirdo mažų kojelių pupsėjimas. Sodo takučiu keliavo didokas pilkas ežys. Ėjo neskubėdamas, bet turėdamas kelionės tikslą. Žiūrėjau į tą pilkąjį keliauninką ir mintyse palinkėjau saugiai pasiekti kelionės tikslą.
Kregždutės

Skraidė kregždutės dangaus žydrynėje, raižė mėlyną dangaus pakraštį savo aksominiais sparnais, lyg norėdamos prišaukti lietų. Rodos, debesys suprato paukščių norus ir pasipylė žemėn gaivaus lietaus lašai.

Aušra VERBLIUDAVIČIŪTĖ
Radviliškio r.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt