11
A, Gruo
11 Nauji straipsniai

Eilėraščiai po rudenio saule

Kūryba
Nustatymai

Prie kūrybos šaltinio

 

Pasaulis po saule,
Pasaulis iš saulės…
Mes esam iš jos ir po ja.

Šiomis Nijolės Balsytės Pocienės eilutėmis norisi pradėti pernai išleisto Kėdainių rajono neįgaliųjų draugijos kūrybos almanacho „Polėkis“ apžvalgą. Jis jau trečiasis. Į almanachą sudėti 21 kūrėjo eilėraščiai, kuriuos surinko literatų būrelio narė Leokadija Norbutienė Mockienė. Jos tapytas ir knygos viršelis. Tad koks gi tas kūrėjų gyvenimas „po saule“?

Temos daugiausia įprastos: gamta, metų laikų kaita, tėvynė, meilė, prabėgusių jaunystės dienų ilgesys. Nesvetimos tikėjimo, dvasingumo patirtys, gyvenimo prasmės paieškos (Ėjo ir nuėjo / nešinas skausmu / angelas besparnis / nykstančiu keliu. Aida Kastyliova) Nemažai autorių stengiasi išlaikyti rimą ir ritmą, tad dainiškoji tradicija išlieka stipri. Kaip ir polinkis į simbolizmą, metaforas (Svajonė ‒ tai paukštė žydroji, / Ji skraido kaskart aplink mus. / Visą gyvenimą ją gaudom, viliojam ‒ / Pagauti tą paukštę sunku. Nijolė Railaitė; Meilė kaip paukštė / Pavasario laike. / Ji skrieja tiesiai į širdį, / Bet, deja, praslįsta pro šalį / Numesdama man vilties / Plunksnelę. Gintaras Ražinskas).

Pavasaris, žinoma, siejamas su džiaugsmu, jaunyste, ruduo ‒ su branda, išmintimi. Apie rudenį šį kartą norisi pakalbėti daugiau: juk ir kalendorinė vasara eina į pabaigą. Juolab kad šiame almanache eilėraščių apie rudenį itin daug. Kazio Daniūno eilėraščio „Pirmoji šalna“ žmogus eidamas rudenėjančio sodžiaus takais stebi pirmosios šalnos pakąstus medžius ir artėjančių gervių trikampį. Genovaitei Jakienei išskrendančios gervės primena kiton šalelėn „išskridusį“ artimą žmogų. Vitalija Praskorienė, rudens lapams nuklojus žemę, klausia eilėraščio adresato, „už jūrų marių“ iškeliavusio jau užaugusio vaiko: kada sugrįši?.. Rasa Stankevičienė įsižiūri į rudenį gamtoje vykstančius procesus: Jos eilėraštis „Ruduo“ ‒ meditatyvus, atveriantis gamtos paslaptis tik atidžiai įsižiūrinčiam ir įsiklausančiam stebėtojui. O štai Nijolė Railaitė liūdesiui ar elegiškai nuotaikai nepasiduoda ir kviečia pasidžiaugti spalvingais medžiais: Kokie spalvingi medžiai lapuočiai, / Lyg kas padžiovė ant šakų skaras! Celestina Rimavičienė irgi atkreipia dėmesį į rudens spalvų grožį:

Einu, grožiuos Kėdainių
miesto parku.
Po kojom čeža rudeniniai lapai.
Einu linksma, atsisegiojus paltą,
Aplipo rudenio spalva ir
mano batai.

Kūrėjams svarbu apmąstyti ir savo nueitą kelią. Žmogus juk taip pat yra metų ciklo dalis. Tai puikiai atspindi Nijolės Dranseikienės eilėraštis-miniatiūra „Keliauju drauge“:

Rugpjūčio danguje ugnikalnis,
Sietynas pilnas žvaigždžių.
Grįžulo Ratai lengviau rieda rūku.
Žiūriu ir keliauju drauge...
Raganų plaukai žili
Pranašauja, kad ruduo arti.

Gyvenimą kaip kelionę mato ir Genovaitė Žukauskaitė:

Gyvenimo keisto pilki piligrimai,
Kelių nužymėtų vaiduokliai tikri.
Mes dovanas žemės
kelionmaišin imam
Išprausiam save jos
karštam sūkury.

O kokios tos žemės dovanos? Gal atsakytų Liudo Algirdo Ivanausko posmai?

Pakrantėje aš suradau
žuvėdros plunksnelę
Lyg simbolį jūros, vėjo ir
aukšto dangaus,
Lyg mažą skiautelę
baltų debesėlių,
Nukritusią iš aukštybių
prie kojų žmogaus.

Gyvenimo trapumą, laikinumą simbolizuoja smėlio pilis Ritos Sakalauskienės eilėraštyje: Gyvenimas ‒ lyg smėlio kūrinys, / Vėjo supustytų kopų pilis. Įdomesnį palyginimą ‒ gyvenimo lyg laiško ‒ randa Daiva Kesminienė eilėraštyje „Sielos artumas“: Gaunam dovanų gyvenimą lyg laišką. / Likimas ‒ tai pradžia, viltis ir pabaiga. Į almanachą sudėti tekstai ‒ juk taip pat kaip laiškai: visi autoriai tikisi, kad galiausiai jie pasieks adresatą: žmogų, kuris jaučia, myli, svajoja taip pat kaip jie. Šiek tiek kūrybos pakylėti virš kasdienybės. Arčiau tos saulės, kuri netgi rudenį pro pilkšvą debesų maršką šypteli kiekvienai gyvai būtybei. Ir vilties jau daugiau.

Nijolė KVIETKAUSKĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt