11
A, Gruo
11 Nauji straipsniai

Rima DANYLIENĖ. Gyvenimo kelio vingiai

Kūryba
Nustatymai

* * *

Ingridos likimą skaudžiai paženklino tėčio žūtis. Ji buvo vos metukų su trupučiu, kai jis žuvo autoavarijoje. Taip jau yra, kad daugelis įvykių, nulemiančių mūsų gyvenimus, vyksta nepriklausomai nuo norų ir valios. Be to, mergaitė gimė su iš klubų išnirusiomis kojytėmis. Pradėjusi vaikščioti krypavo kaip antytė, tik niekas į tai nekreipė dėmesio. Seneliams atrodė, kad pamažu tai praeis, gydytojai laiku nepastebėjo, o mama jau gyveno mieste ir dukrelę lankė retai. Vėliau ištekėjo antrą kartą, pagimdė dvynius berniukus ir visą dėmesį skyrė jiems, o patėvis Ingute visai nesidomėjo. Tik pradėjus lankyti mokyklą buvo atkreiptas dėmesys į jos kojas. Po dviejų operacijų teko ilgai ramstytis lazda. Vėliau, tiesa, vaikščioti tapo kiek lengviau, tačiau visai pasveikti nepavyko.

Ingrida augo religingoje šeimoje, buvo mokoma tikėjimo tiesų, kiekvieną sekmadienį su močiute meldėsi bažnyčioje. Viskas jai ten patikdavo: iškilminga rimtis, choro giesmės, vargonų muzika. Gaila tik, kad gėlių per iškilmes barstyti jai neleisdavo – kur jau čia tokia su lazda.

Pradinių klasių mokytoja žinojo, kad mergaitė vaikšto į bažnyčią, tačiau nieko nesakė, nedraudė. Bėdos prasidėjo vėliau, kai klasės auklėtoja tapo pionierių vadovė Genovaitė. Jauna moteris, dviejų berniukų mama, buvo Ingridai labai negailestinga. Piktai apšaukdavo, išvadindavo davatka, kvaile, atsilikėle... Kiti mokytojai nebuvo tokie žiaurūs. Kliūdavo ir nuo vaikų, o ypač nuo vadovės jaunesniojo sūnaus Sigito, Ingridos bendraklasio.

– Dar, matai, tai šlubei į bažnyčią reikia eiti, – tyčiodavosi. – Ir ko, juk Dievas jai nepadeda.

Taip ir gyveno. Likimo lankstoma kaip gluosnio šakelė į visas puses. Pasipriešinti močiutei ir neiti į bažnyčią negalėjo, o vadovė jos net nenorėjo išklausyti. Tyliai paverkdavo ir tiek. Dar blogiau buvo, kai į komjaunimo organizaciją nestojo.

Mama į savo šeimą pasikviesdavo retai. Broliai dvyniai mėgo krėsti piktas išdaigas, viena iš jų – pačiupti lazdą ir nusviesti kuo toliau. Mama padaužas sudrausdavo, patėvis nekreipdavo dėmesio. Tad kiek paviešėjusi imdavo prašytis atgal pas senelius. Palydėdavo, įsodindavo į autobusą, o kaime lazdele pasiramsčiuodama pareidavo pati. Vėliau ir tos lazdelės nebereikėjo, nors eisena nebuvo graži. Bet vis geriau, vis savo kojomis.

Baigusi mokyklą išvyko studijuoti į miestą. Sekėsi neblogai. Dažnai grįždavo senelių aplankyti, artimai bendraudavo su mokyklos laikų drauge Julija, kuri papasakodavo kaimo naujienas.

Taip ir sužinojo, kad buvęs bendraklasis Sigitas, vadovės sūnus, dingo be žinios. Nei gyvo, nei mirusio jo surasti nepavyksta. Ieškojo patys, kreipėsi į policiją, net į ekstrasensus. Nerado. Kalbėjo žmonės, kad įvairiais verslais užsiiminėjo, buvo suktas ir neteisingas. Gal kerštas? Nežinia, kiek tos tiesos. O šeimai skaudu. Papasakojo ir apie tai, kad vadovė Genovaitė ir visa jos šeima tapo uoliais bažnyčios lankytojais, meldžiasi ir namuose. Tai girdėti buvo gana keista.

Mirus seneliui Ingrida stengėsi kuo dažniau sugrįžti pas močiutę. Žinojo, kad vienai jai liūdna, kad sveikata gerokai pašlijusi, tad labai apsidžiaugė, kai teta su šeima nusprendė grįžti į kaimą, apsigyventi netoli. Prižiūrės, pasirūpins ir į bažnyčią sekmadieniais nuveš.

Ingrida šeimos nesukūrė, gyvena viena, dirba vaikų namuose, gieda bažnyčios chore. Su mama ir broliais susitinka retai, artimo ryšio nėra. Savo gyvenimu patenkinta, labai džiaugiasi, kad nors kojos ir greitai pavargsta, vaikščioti gali. Žinoma, jos eisena niekada nebus kaip sveiko žmogaus, bet su tuo ji susitaikė jau seniai.

Tą savaitgalį Ingrida grįžo į kaimą pasveikinti močiutės gražaus jubiliejaus proga. Buvo užsakytos mišios bažnyčioje už giminės mirusius, aplankyti artimųjų kapai, teta paruošė vaišių stalą. Susirinko nemažas būrys giminių. Prisidėjo ir ji kiek galėdama. Malonu buvo su visais bendrauti, džiaugėsi, kad močiutė pasveikinta ir pagerbta, kad dar šypsosi prie stalo, džiaugiasi vaikais ir anūkais.

Vakare išėjo pasivaikščioti po kaimą. Čia augo, tad aplankyti pažįstamas, kadaise pamėgtas ir nedaug tepasikeitusias vietas buvo gana malonu. Ilga karšta vasaros diena ėjo į pabaigą. Lengvas vėjelis šiureno medžių lapus. Vienišas garnys stovėjo ant vienos kojos ir spoksojo į ją. Kažkur sulojo šuo, pravirko vaikas. Vakarėjo. Laikas, kai šviesa ir tamsa darosi panašios, artimos kaip dvi sesės.

Pamažu pasuko namų link. Einant pro buvusios vadovės namus pro neuždengtą langą matomas vaizdas privertė sustoti. Ant stalo degė žvakės, stovėjo kryželis. Vyras skaitė maldaknygę, moters lūpos judėjo kartodamos maldos žodžius, pirštai lietė rožančiaus karoliukus. Ant sofos sėdėjo visa vyresniojo sūnaus Stepono šeima. Jis, žmona Dalia ir du sūnūs: Audrius ir Marius. Apie Sigitą vis dar nebuvo jokių žinių. Ir tai, matyt, labai slėgė artimuosius. Močiutė sakydavo, kad žmones Dievo link pastūmėja du dalykai. Vienas – kai supranta, kad jų požiūris į gyvenimą buvo neteisingas, kitas – kai viskuo nusivylę tikisi ir laukia stebuklo. Gerai, jei jų viltys pasiteisina, o jei ne – belieka ieškoti nusiraminimo maldoje.

Pamažu, labai pamažu Ingrida ėjo namų link. Ne, ji niekada nelinkėjo tai šeimai tokios skausmingos netekties. O ir vaikiškos skriaudos, nors ir nepamirštos, dabar nebeatrodė tokios didelės. Galėjo pasidžiaugti tuo, kad visa šeima kartu, kad padeda ir guodžia vienas kitą. Taip ištverti lengviau. Visi mes priversti atsakyti sau į daugybę klausimų: kodėl nutiko taip, o ne kitaip, ir niekada nežinome, kas laukia už kito gyvenimo kelio vingio.

Rima DANYLIENĖ
Radviliškis

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt