11
A, Gruo
11 Nauji straipsniai

Jūratė KESILYTĖ, Zarasai

Kūryba
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių  kūrybos

Pasimatymui su rudeniu

Vasara numynė savo kelią
Geltonomis kačpėdėlėmis,
Laukus prikaišiojusi
Gydančių kmynų, debesylų
Šluotelių.
Iš savo skreito
Išbarstė ir mėlynes,
Ir bruknes.
Pasikvėpino tujų
                saldybe,
Savo veidą nuskaistinusi
Aviečių uogų syvais.
Pasisupo voro tinkle,
Besiklausydama
Jau vis liūdnesnio
Žiogo smuikelio.

 

***

Tik nerink, mieloji,
Kiškio ašarėlių...
Noriu tave prisiminti
Besikvatojančią
Rudeniui.

 

Rugsėjo liepsna

Koks vakaras...
Prisirpęs žvaigždėmis...
Širdis lyg jonvabalis
Sušvito ratuos Grįžulo.
Ir gena gilumą,
Brandintą mintimis
Lyg vandenų keleiviai –
Bangos amžinos
Ir iš akimirkos sugrįžusios.
Taip gera nokti
Obuoliuos kvapniuos,
Kurie lyg vėrinys
Karoliais varsto
Tavo laiką,
Ir jau šypsotis sau...
Ne veidrodžiuos senuos,
Kada tik akyse
Suspurda žvilgsnis vaiko,
Kuris už rankos
Tyliai nusives...
Prie to, kas buvo jau,
Ar krinta dar
Į tavo sėją...
O jei klevuos sudegsiu –
Neapkaltinkit manęs,
Tai dar viena liepsna,
Įsikalbėjusio su manimi
Rugsėjo.

 

***

Apsiaustas rudens
Vis ryškėja...
Įvairiaspalviais žiedais
Kloja jau kelią,
Dar nespėjo šalnos
Užgesinti margų
                liepsnelių
Ir obuoliai
Taip tyliai krinta
Į sodrią žolę.
Mes tik šiltai
                šypsomės,
Nes rugsėjis skaičiuoja
Mūsų gyvenimo
                tarpsnį:
Ne liūdesio, o džiaugsmo
Akimirksnius,
Kada įdegusius veidus
Pakėlėm išlydėti
Gandrų į tolius...
Atrodo, užteks jėgų
Pergyventi būties
Minorą.

 

***

Pažįstu tą rudenį,
Kada „bobos“ šėlsta
Savo vasaros šokyje
Ir tylioje tolumoje
Graudžiai subliauna
Veršiukas.
Saulėje žiba įtemptos
Gijos voratinklių...
Paruoštos stygos
Šopeniškiems pirštams
Preliudo,
Sklendžiantiems
Šikšnosparniams – lapams,
Atodūsiams,
Lengvai išsiveržusiems
Iš besimeldžiančio
Baigties mišiose.
Šventą ostiją – rasą –
Jaučiu
Ant virpančių lūpų.

 

Pažinimas

Tuščia erdvė
Ir lizdas šaltas...
Pirma šalna
Sugels, nuvytins
Šokančias spalvas
Darželių...
Skverų, parkų
Lapija įžiebs
Svaiginančias rudens
Girliandas.
Ir jų apšviestas
Ilgesys pražils,
Nušarmotas šerkšno
Geliančios
Vienatvės.

 

***

Pabūti tyloje...
Šiltu delnu
Priglust prie jau atšalusios
Krūtinės žemės.
Ir tvirtai žinoti:
Niekas jau nuvilti
Negalės,
Nes pažinimo aukštis
Išmatuotas
Ne paukščio
Skrydžiu,
O širdim.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt