19
Pirm, Lap
10 Nauji straipsniai

Aldona BALSEVIČIENĖ. Dalykimės meile

Kūryba
Nustatymai

* * *

Kai prieš kelis dešimtmečius pirmą kartą važiavau į Juodkrantę, mano dėmesį patraukė žydinčios akacijos. Buvo pats jų žydėjimas. Balti žiedai, nuauksinti saule, kekėmis sviro žemyn. Iš tolo atsklido širdžiai malonus kvapas. Apgailėjau, kad jų buvo tiek nedaug.

Prabėgo daug metų. Kasmet stebiu žydinčias, matau iš toli subrendusiomis sėklomis mojančias akacijas. Jų daug, išsikerojusios visa pakele, nuo Smiltynės iki Meilės slėnio (dvylikto kilometro). Senosios akacijos ne vienos. Už jų slepiasi jaunas, žaliuojantis atžalynas. Tai senųjų akacijų vaikai, anūkai. Joms patiko nerijos smėlynai, turėjo kur įleisti savo gilias šaknis. Čia jos jaučiasi kaip namuose.

Dingteli mintis, kaip siejasi žmogaus gyvenimas su augalų pasauliu. Ir žmogus, ir augalas kovoja už išlikimą, nori palikti savo pėdsakus žemėje. Pilnatvę augalas jaučia išbarstęs sėklas, pajutęs besikalančius jaunus daigelius. Jei to nebūtų, nuvystų.

Žmogus atgimsta vaikuose, anūkuose. Supranti, kad gyvenimas yra dovana, kurią kasryt atsibudęs išvynioji. Jis kas vakarą prieš užmerkiant akis atrodo vis gražesnis. Aš manau, kad gražiausi gyvenimo metai yra tada, kai į širdį pasibeldžia meilė. Niekada nemylėtas žmogus nešiojasi nenumaldomą meilės troškimą. Motina Teresė yra pasakiusi, kad vienintelis vaistas nuo vienatvės, sielvarto ir beviltiškumo yra meilė. Pasaulyje daug mirštančių dėl duonos kąsnio, bet dar daugiau – dėl trupučio meilės.

Laimingi tie, kurie sugebėjo rasti mylinčią širdį, savo sielos draugą.

Gimsta vaikai. Kiekvienas atsineša savo gyvenimą, o mums reikia mažą žmogų užauginti dideliu, paruošti jį gyvenimui. Ne visiems duota vienoda laimė. Vienų vaikai – paguoda, kitų – skausmas.

Visų mūsų laukia senatvė. Žinome, kad ji ateis, bet baiminamės. Baiminamės netekti jėgų, bijome ligų. Džiugu, kad mus paremia vaikai, neleidžia palūžti, sustiprina dvasią. Išauginti vaikai – didžiausias turtas, paguoda. Anūkų juokas – tai mūsų jaunystės aidas. Visada reikia atminti didžiojo poeto Adomo Mickevičiaus žodžius: „Viskas dalinant mažėja, tik meilė dalinama didėja.“

Juo daugiau jos duodi, juo daugiau žmonių ji sušildo, atgaivina, juo daugiau jos turi.

Giedra sieloje, giedra aplinkui, lengva kvėpuoti, lengva dirbti.

Teisingai sakoma, kad žmonės gimsta ne tam, kad išnyktų kaip dulkės, žmonės gimsta tam, kad paliktų pėdsaką žemėje, kitų žmonių mintyse ir širdyse.

Aldona BALSEVIČIENĖ
Juodkrantė

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt