11
A, Gruo
11 Nauji straipsniai

Danutė MAŽEIKIENĖ, Rokiškis

Gražinos Kalvaitienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių  kūrybos

***
Vakaras.
Virš eglės skiauterėtos
Vėl žvaigždžių sietynas suspindės.
O žvaigždelės,
Burtų palytėtos,
Kris į tylą vasaros brydės.

Ir žmogus,
Kažko nerimęs, siekęs
Kasdieninių rūpesčių sraute
Atsirieks
Juodos duonelės riekę,
Pasidžiaugs pilnėjančia kraite –

Sodų ir laukų
Spalvingais vaisiais,
Žemės ir Kūrėjo dosnumu.
Rudenėja.
Ties laukais gimtaisiais
Rymo klevas, angelas namų...

 

***
Rudenio artumas toks ryškus –
Plyšta vasaros puošnus sijonas.
Per laukus, dirvonus, per miškus
Plevėsuoja vyriškas žiponas.

Santūresnis gal šiek tiek, tačiau
Kokios nuostabios spalvų paletės!
Nors, tarytum nieko paprasčiau –
Tik nudiegia, tyliai prisilietęs.

Rudenio artumas toks ryškus –
Krinta soduos obuoliai be vėjo.
Laikas sudeda visus taškus,
Kas apvylė, skaudino, mylėjo...

 

***
Ak, tas bobų vasaros gražumas!
Tas purus lengvumas debesų!
Tas neišmatuojamas gilumas
Ir dangaus, ir tolumų visų...

Ir gailus žydėjimas jurginų,
Kai žinai, kad jau nebeilgai...
Ir kvepėjimas bulvinių blynų,
Kai nušvinta sutemoj langai.

Ir ta bobų vasaros ramybė,
Susitaikymo dermė tyki.
Ta mažos žmogaus širdies stiprybė
Ašarą nuspalvinus aky...

 

***
Po mėlynais dangaus skliautais,
Liepsnojančių klevų pavėsy,
Po gluosnių guotais suveltais
Dar valandėlę pastovėsim.

O lapai pamažėliais kris
Kaip mūsų dienos, mūsų naktys
Ir gervės klykdamos išskris,
Tarsi bijodamos sudegti.

Ir mes, ir jūs. Ir aš, ir tu
Išeisim, kaip bebūtų gaila,
Su savo ilgesiu keistu,
Su neapykanta ir meile.

Po mėlynais skliautais dangaus,
Liepsnojančių klevų pavėsy,
Gyvenimas ir vėlei gaus,
Ir džiaugsmas su kančia mylėsis...

 

***
Kai rugsėjis, lyg dobilo žiedą,
Supa kaitrų plakimą širdies –
Kai gyvenimas ašara rieda
Ir tyla amžina, kai meldies.

Kai marguoja jurginai prie vartų,
Lyg paglostyti vaiko delnų
Aš likimą – tą juodbėrį nartų –
Dar pagirdysiu posmais dainų.

Te rugsėjis, kaip dobilo žiedą,
Supa viltį, nes kas mes be jos?
Kai gyvenimas ašara rieda
Ant voratinklio šilko gijos...

 

***
Saulė viršum miško
Žarija patiško,
Išsisklaidė rūko drobė balzgana.
Volungė užkimo,
Ežeras nurimo –
Rudeniu pakvipo vasaros diena...

Džiaugsmas pasiklydo,
Ilgesys pražydo,
Nors ne rožės žiedas, bet gražus vis tiek.
Pasakyki, žeme,
Kas gi viską lemia?
Argi tau neskauda visiškai nė kiek?

Mėnuo viršum šilo
Antele pakilo,
Žvaigždeles išbarstė erdvėse dangaus...
Pakuždom atsakė
Žemė juodaakė –
Aš tave priglausiu, kai neliks žmogaus...

 

***
Ir vėl ruduo,
Ir vėlei švyti
Gamtos žaismingas graudulys,
Ir vėlei uždega vynvytį
Raudonas sodo obuolys.

Ir vėl ruduo –
Žinia, nelauktas,
Bet pakeri nuoširdumu –
Dosnus, turtingas, pilnu šaukštu
Tuksena į duris namų...

Ir vėl ruduo.
Šį ratą suka
Kažkas nematomas šalia
Ir piešia margą atviruką
Liauna žilvičio šakele...

 

***
Nieks akimirkų nesuskaičiavo.
Jei ir suskaičiuotų – na tai kas?
Dar toks neryškus rausvumas klevo
Patikliai ištiesusio šakas.

Dar toks šiltas, nemaištingas vėjas
Ir rūgštus saldumas obuoly.
Rudeninės muzikos griežėjas,
Regis, dar pakenčiamai toli.

Nieks akimirkų nesuskaičiavo
Nei kančios, nei džiaugsmo – ir gerai.
Kaitriai sužėruos viršūnė klevo,
Suliepsnos vynvyčio apdarai.

Darganos, pūgų vasario šėlas –
Grįš gandrai su vasara kartu.
Ir karti taurė, ir gurkšnis gėlas –
Viskas, viskas žemėje ratu...

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt