Vilija VILKELIENĖ. Benjamino godos

Ritos Mockeliūnienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

* * *

Sukasi ratu metų laikai – pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris... Per greitai sukasi ta karuselė, nesustodama nė minutėlei. Taip norėtųsi, kad suktųsi atgalios. Et, jau taip Dievulio surėdyta ir nieko čia, žmogau, nepakeisi.

Benjaminas užsirūko uošvio dovanotą pypkę, nusikosti, įkvepia pavasarinio oro gurkšnį ir pasineria į jaunystės prisiminimus. Gera jam buvo augti pas tėvus, mylėjo jį ir mama, ir tėtis. O ir vėliau, po tėvelio mirties atėjus patėviui, meilės užteko visiems. Benjaminas buvo vyriausias iš keturių brolių, nors mamukė sakydavo, kad jis turėjo gimti mergaite. Jautri širdis ir neišpasakyta meilė motulei stebino kaimynus. Kai jau vyriokas būdamas sužinojo apie brolio Alfiuko žūtį, pražilo per vieną naktį. Dėl žilų plaukų, o gal dėl biednumo, jis niekaip negalėjo rasti sau pačios. Piršosi ir vienai, ir kitai, bet visos atstūmė. Jau manė, kad taip ir nugyvens tėvų namuose senberniu. Bet, kaip sakoma, žmogus svajoja, o Dievulis diktuoja. Pradėjęs pas Saliutę lankytis jos sužadėtinis Juozapas pasiūlė Benjaminui pasižvalgyti pačios jo kaime. Tik atvykus į vakarušką, iš karto į akis krito rudų akių, juodų garbanotų plaukų gražuolė. Vos pamatęs, nutarė: tik ji ir ne kita.

Juozapas nustebo, pamatęs vakaruškoje Vincentiną. Ji – našlė, augina du vaikus ir yra prižiūrima griežtos mamos akies. Bet jaunystė daro savo. Vos užmigus vaikams, Vincentina tyliai išsliūkindavo iš namų, jos jaunystė vedė ją ten, kur jaunimas. Ar ji kalta, kad vyras vos dvidešimt penkerių žuvo. Kirto vyrai miške medžius ir nė nepamąstė, kad vienas stiprus ąžuolas virs ne į tą pusę, kur buvo nukreipę. Matyt, taip jau buvo lemta. Dar bandė vežti į ligoninę, bet veltui – gyvybė užgeso pakeliui. Liko Vincentina su trijų ir pusantrų metų mažyliais. Liūdnas našlės gyvenimas. Mama vis bardavo ir bardavo, o jei sužinodavo, kad jaunime buvo, tai ir į plaukus įsisukdavo. Pyko Vincentina – negi jai dabar visą gyvenimą verkti, gaila tai gaila vyro, bet jauna širdis nori mylėti, nori gyventi. Tad ir tą vakarą užmigdė savo našlaitėlius ir išskubėjo pasišokti. Šokdino vis Benjaminas ir gyrė, kokia ji graži, kaip gražiai šoka. Lydima namo nesileido – dar mamukas pamatys, paskutinius plaukus nuraus. Namuose be namiškių buvo dar dvi mergos ir bernas prie ūkio, tie palaikydavo Vincentiną, nes ši skanesnį kąsnį pasukdavo, darbus padėdavo nudirbti. Kadangi šeimininkės griežtos būta, jie gailėjosi našlės. Tad pareiti namo nebuvo sunku, kas ten supras – ar duktė grįžo, ar mergos su bernu iš vakaruškos parėjo.

Benjaminas vis dažniau užsukdavo į Vincentinos kaimą. Susitikti jiems buvo sunku, bet padedant tarnams vienas kitą mylintiems jaunuoliams mamukas nebuvo kliūtis. Suprato, kad vienas be kito negali gyventi. Nutarė Benjaminas pasipiršti, paprašyti Vengrų dukters rankos ir širdies. Mamukas sėdėjo prie audimo staklių ir audė, tėvelis kimšo pypkę, kurią vėliau ir perdavė mylimiausiam žentui: „Na, ženytis tai ženytis, bet ar žinai, kad ji našlė su dviem vaikučiais?“ Benjaminui tai ne kliūtis – papasakojo apie savo šeimą, kurioje buvo persipynę gyvenimai. „Gal ir gerai, kad duk­ra dar kartą ištekės, tik turėsi gyventi mūsų namuose, taip mes galėsime prižiūrėti, kad niekas našlaičių neskriaustų“, – nutarė Vengrai. Benjaminas su viskuo sutiko, kad tik leistų vesti mylimąją. Atšokę vestuves pradėjo gyventi kitame namo gale. Tai labai patiko jaunai šeimai, nes jie galėjo niekieno nekontroliuojami kurti savo gyvenimą. Net ir pati Vincentina netikėjo, kad mamukas taip nesikiš – ji jau rūpinosi kitos dukros ištekinimu. Net ir žento paprašė paslaugos, mat jaunėlės būta bjauraus charakterio. Jau ir lyg sutardavo dėl vestuvių, bet, žiūrėk, nepatiko jaunikio ištartas žodis ar apranga ir taip pakeldavo vėją, kad tas neatsisukdamas sprukdavo. Magdelena buvo Vincentinos priešingybė. Tėtis sakydavo: „Čia, vaikeliuk, dvi mergičkos – viena pikta kaip ragana, kita nuoširdi kaip geroji fėja.“ Visas kaimas stebėdavosi sesių skirtingumu.

Ilgai ieškojo antros pusės Magdelina, kol pati suprato, kad laikas tekėti, o tai liks senmergė, bus pajuoka kaime. Ji pati ir vyrą susirado, ir pati nutarė, kada eis užsakų pas kunigą. Užsimanė Magdelena būti miesto ponia, taip graužė tėvus, sesę ir vyrą, kol visi susidėję nupirko mieste namus, kad tik ji būtų laiminga. Vaikščiojo mandra po miestelį, rankas puošė auksiniai žiedai, nors namie trūkdavo duonos.

Vincentina susilaukė dar dviejų vaikų, pasistatė savo namus ir rūpinosi tėvais iki jų mirties. Mylėjo ji savo vyrą, niekada jam nepriekaištaudavo. Sueina kaimo vyrai po darbų, išlenkia taurelę naminukės ir žiūri pro kampą, ar žmona neateina su bizūnu. Benjaminui niekada nereikėjo to bijoti, mylima žmona visada pasitikdavo su šypsena. Gal kaip tik dėl to, kai ji išėjo į amžinybę, Benjaminas niekaip negalėjo atsigauti. Verkė kaip mažas vaikas, nemokėjo vienas gyventi, nors dukra rūpinosi juo, vis vežė maistą. Ne to jam reikėjo. Jis tik norėjo, kad grįžtų jo mylima Vincentina.

Pavasaris, vasara, ruduo ir žiema vis ratu ir ratu. Gerklėje – didelis gniužulas, akyse – ašaros, tik niekas nežino, dėl ko taip liūdi Benjeminas. Duk­ra barasi: „Visko pilna, tėvai, ko dar čia liūdi, ko nepatenkintas.“ Šiandien ir vėl ji aplankė su šeima, aptvarkė namus, išvirė sriubos, eilinį kartą apibarė, kad apsileidęs, ir išvažiavo. „Suprantu – jai sunku, nenorėjo mokytis, o ištekėjo už mokyto tinginio. Susilaukė penketo vaikų. Vienai ir vaikų auklėjimas, ir namai, ir vyrą reikia vis papuošti – gi ponas mokytojas turi būti gražus, pasitempęs ir niekam nesvarbu, kad vakarais jis muša savo žmoną be gailesčio. Jei vaikai užstoja, ir tie gauna. Vyriausias niekada nebuvo mylimas tėvo, jam daugiausiai tekdavo paragauti tėvo kumščio. „Jei ne tu, benkarte, – šaukdavo jis, – aš dabar turėčiau kitą gyvenimą.“ Ar jis kaltas, kad buvo meilės vaisius? Prašydavo nemušti sūnaus Valerija, bet ponas mokytojas to negirdėdavo, ant sūnaus išliedavo visą savo tulžį. Valerija niekada nesiskundė dėl tokio gyvenimo, nešė savo kryžių tyliai. Ji charakterį paveldėjo iš motinos, ne taip, kaip vyresnioji. Ši visada vaikščiojo susiraukusi, nelaiminga, vis keikė savo likimą. Nors jos gyvenimas buvo puikus – geras vyras, mylintys sūnūs. Ji pyko ir ant savo motinos, kad testamentu namus paliko seseriai. Per motinos laidotuves paprašė, kad nepriimtų testamento, o Valerijai nesutikus, tapo prieše visam gyvenimui. Kad dabar atsikeltų Vincentina, nepatikėtų, jog dukros dėl jos sprendimo susipyko. Jau sunkai sirgdama, ji nutarė padalinti turtą visiems vaikams, kad nė vienas neliktų nuskriaustas. Vyriausiajam nupirko butą Vilniuje, antrajai dukrai atidavė visą auksą, o jo turėjo daug, nes mamukė kažkada slėpė žydus, kurie daug turto paliko. Valerijai užrašė namus ir liepė iki mirties prižiūrėti tėvą, jaunėliui davė pinigėlių. Lyg ir visiems po lygiai, bet, kaip sakoma, visko Dievulis davė žmonėms, tik nedavė supratimo, kada gana.

Įtraukė Benjaminas pypkės tabokos, atsiduso ir žiūrėdamas į dangų ieškojo savo mylimosios akių. „Sukasi ir sukasi metai, bet manęs jie jau nedžiugina – aš noriu keliauti pas savo Vincentiną. Tik Dievulis vis užlaiko – kažko vis neskuba, visai nesvarbu jam mano norai“, – dūsavo Benjaminas.

Vilija VILKELIENĖ
Kalvarija

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt