11
A, Gruo
11 Nauji straipsniai

Gražina ČEKAVIČIENĖ. Ką pasėjai – tą nupjovei

Ritos Mockeliūnienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

* * *

Motiejus stovėjo už durų, laukdamas, kada žmona pagimdys. Nuo pakaušio iki pakinklių prabėgdavo keisti virpuliukai. Kad praeitų jaudulys, bandė užsirūkyti, bet drebančios rankos nesugraibė tabokos. Susijaudinęs vyras vis mąstė bei perkratinėjo savo vedybinį gyvenimą. Keturios dukros maišėsi troboje ir jo kantrybė seko. Kaip dauguma kaime, buvo įsitikinęs, kad viskas priklauso nuo moters: vyras tik pradeda, o toliau... Šiandien pasistengė viską tvarkingai paruošti įpėdinio atėjimui. Morta nustebo matydama, kad Motiejus sukosi apie puodus, kaitino vandenį, paklausė, kame padėtos ir sutvarkė drobes bei drobeles, net išpynė jai kasas ir vis taikėsi pabučiuoti ar bent žvilgsniu paglostyti. Atvežta bobutė senoji Magdutė prityrusia akimi nužvelgė jo ruošą, šyptelėjo ir bandė gražiai išprašyti iš kambario, bet Motiejus, tarsi vaikas saldainio, vis prašė: „Noriu sūnaus, būkit geros, pradžiuginkit.“ Supykusi Magdutė kumšteliu niuktelėjo kupron. Motiejus žagtelėjo, paskersavo, bet nurijo kartų žodį ir išėjo. Laukdamas mintyse piešė vaizdus: kaip moko sūnų joti, arti žemę, paaugusį leidžia naktigonėn. O kada jis, Motiejus, nusens, ūkį perduos jaunam gaspadoriui. Nuo tų gražių svajonių net drebuliukai praėjo ir Motiejus ramiai užsirūkė.

Morta sukandusi dantis dejavo, nors bobutė ragino nelaikyti viduje skausmo, o išrėkti jį garsiai, bet nenorėdama gąsdinti mergaičių gimdyvė neklausė. Gimdė greitai, bobutei beliko priimti vaikelį. Nupraustą ir suvystytą kūdikėlį peržegnojo ir padėjo motinai ant krūtinės. Išgirdęs naujagimės verksmą, pro duris įpuolė Motiejus, bet Magdutė šypsodamasi užbėgo už akių, tūptelėdama pasveikino: „Užvadėlė. Gražuolė, kaip iš akies traukta motina. Džiaukis, Motiejau.“ Motiejus stovėjo, vis dar netikėdamas Magdutės žodžiais ir akimis, klausdamas Mortos: ar tikrai? Bet žmona vengė jo žvilgsnio ir ilsėjosi, tik rasota kakta pamažu džiūvo. Apmaudas sukilo vyro širdyje. Nieko nepasakęs jis puolė pro duris. Gimdyvė skausmingai šyptelėjo ir, garsiai atsidususi, lyg sau, ištarė: „Motiejus taip laukė sūnaus... Nuvyliau“, – ir apsipylė ašaromis. Magdelė kiek galėdama švelniau guodė Mortą, paprotino, kad dings pienas. „Mandravoja tie vyrai, bet gimdyti ir žindyti nė vienas negeba. Dievui tedėkoja – mergaitė sveika, tu žydi lyg rožė, o jam, matai, sūnų duok. Sakiau ir sakysiu: ką pasėjo – tą nupjovė“, – pyko bobutė.

Krikštynos buvo kuklios, mat Motiejus skyrė tik pusę tų pinigų, kuriuos buvo užspaudęs sūnui. „Kaip dukrai – užteks“, – tvirtai nukirto Mortai papriekaištavus. Išrinko Petronėlės vardą. Pats smarkiai pasikeitė į priešingą pusę. Gražiai tesutarė su vyriausia dukra Onute, kuri jau prasimušė į mergas ir visur visada pritarė tėvui. Nesulaukęs sūnaus Motiejus pradėjo kaltinti žmoną, „kad tesugebanti tik mergas veisti“, tapo nekantrus, o galiausiai išsikraustė miegoti ant šieno, bet nušalęs ausis grįžo vidun.

Morta pradžioje verkdavo naktimis, kaltino save, kad negalinti pagimdyti sūnaus, bet prisiminusi Magdutės žodžius, palengva rimo. Atsiradus dar vienai burnai, sutrumpėjo laikas, padaugėjo darbo, o rankos kaip buvo, taip ir liko dvi. Kartą, šukuodamasi plaukus, pastebėjo žilę. „Pasenau“, – atsiduso Morta.

Mažoji Petronėlė, tarsi suprasdama, kad nebuvo laukiama, leido motinai naktį pamiegoti, o pamačiusi tėvą, verkdavo. Retkarčiais Motiejus pagalvodavo, kad su Petronėle į namus atėjo gausa: sekėsi su gyvuliais, Jakovas brangiai sumokėjo už žąsis, bet labiausiai džiaugėsi pigiai įsigijęs žemės. Tapo stipriu vidutinioku, pasisamdė berną. Vis dėlto mintys apie sūnų neapleido.

Rudenį, besilankydamas su reikalais miestelyje, užbėgo į karčiamą. Ten pamatė sodietį Vanagą, kuris turėjo penkis sūnus ir vieną dukrą. „Imsiu ir paklausiu jo, gal kokį sekretą žino, kaip pasidaryti sūnų“, – mušė į galvą mintis. Tačiau paklausti neišdrįso ir išgėręs kvortą alaus paliko karčiamą. Bevažiuojant namo, vėl prisiminė Vanagą ir jo sūnus. „Penki sūnūs, o pas mane – penkios dukros. Šešta gimė duktė, gal ir man šeštas gimtų sūnus“, – skraidė Motiejaus galvoje mintys. Grižęs atidavė lauktuves, o po vakarienės Mortai sukantis apie stalą, sulaikė jos ranką ir lyg tarp kitko paklausė: „O gal dar sykį pabandom pasišaukti gandrų?“ Morta taip ir paleido iš rankų bliūdą. „Pablūdai, o jeigu vėl duktė?“ Stojo tyla, kurios nutraukti nė vienas nesiryžo.

Morta tąnakt blogai miegojo, nes žinojo, kad jei Motiejus įsikalė ką į galvą – būtinai padarys. Prieš rytą į galvą atėjo gera mintis: senoji Magdutė. Ji ne tik „gaudė vaikelius“, bet ir gydė žolelėmis, užkalbėdavo rožę bei gyvatės įkandimą. Buvo nusimananti: jei matydavo nesugebėsianti padėti, užsimindavo apie daktarą. Dar mokėjo saugoti paslaptis (o kas jų neturi?). Tad ir sumąstė Morta, kad reikia paklausti Magdutės patarimo.

Kelias iki Magdutės namelio buvo netrumpas. Motiejus siūlėsi pavėžėti, nes pusryčiaujant Morta pasiskundė diegliu šone, o čia bulviakasis panosėje, reikia Magdutės pagalbos: duos žolelių ir praeis. Bet žmona patikino norinti prasiblaškyti, dar aplankyti tėvelių kapelius, tad vyras pasiliko namuose, o ji įsimetė krepšin saldinį sūrį, gniužulą sviesto ir iškeliavo. Eidama Morta meldė, kad rastų Magdutę namuose, žengė sparčiai, nesidairydama į šonus. Nebent dėmesį patraukdavo į šiltus kraštus skrendančios laukinės žąsys, kurių graudus gagenimas gildė širdį.

Likimas buvo maloningas: žolininkę rado namuose. Matydama susirūpinusį moters veidą, senutė paklausė apie vaikų bei vyro sveikatą ir suprato, kad Morta nori kažko paklausti. Pakvietė arbatos. Besivaišinant moteris sukaupė drąsą ir pralemeno, ko atėjusi. Žolininkė apstulbo, bet maldaujančios Mortos akys žvelgė į ją, lyg būtų visažinė.

– Slinkis arčiau. Kartais ir sienos turi ausis, pakuždėsiu paslaptį.

Nudžiugusi Morta klusniai pasislinko artyn.

– Supratai? – moteris linktelėjo galvą ir padėkojusi atsisveikino. Aplankiusi kapelius, patraukė namo.

Paskutinę bulviakasio dieną Morta dirbo taip sparčiai, tarsi ši būtų paskutinioji. Namiškiai, ypač Motiejus, tik kraipė galvas. „Gal žolininkė kokio trunko jai supylė“, – pamąstė jis. Vakare, svyruodama iš nuovargio, Morta slapčiomis paėmė nuo kaladės kirvį, paslėpė po prijuoste ir parsinešusi namo, padėjo po lova. Onutė sukosi apie puodus. Išsiprausę pirtyje susėdo vakarienės. Vakarieniautojai ne tiek valgė, kiek stengėsi neužmigti. Netrukus šeimyna išsiskirstė. Pirtyje gerai išsipraususi Morta ruošėsi sugundyti Motiejų. Tamsoje nusivilko marškinius ir nuogutėlė šmurkštelėjo į lovą. Motiejus jau sapnavo pirmą sapną. Degdama iš gėdos, atriedėjo iki jo ir smeigė krūtimis tiesiai į nugarą. „Pasiilgau tavęs“, – sušnabždėjo. Motiejus, sušildytas moters kūno, slidaus, dvelkiančio ajerais, neišlaikė, paslėpsniuos pasklido šiluma, varpa lyg nartus žvėris pašoko stačia ir jis užgulė Mortą. „Būk nuolanki“, – prisiminė Magdutės žodžius ir tyliai kentė. Greit abu užmigo. Ryte, ankstėliausiai atsikėlusi, Morta padėjo kirvį šalia kaladės. Laukė, o patyrusi, kad vyro sėkla jau dirba savo darbą, daugiau jo neprisileido.

Mortai atrodė, kad šis vaikščiojimas skiriasi nuo ankstesnių: kitokie įnoriai maistui, pilvas ne toks atsikišęs, vaisius labiau glaudžiasi šonuose, bet pati jautėsi puikiai. Dukterys laukė broliuko ir ginčijosi, kuri anksčiau pastebės atskrendantį gand­rą, tik Onutė gudriai šypsojosi. Motiejus atrodė pasimetęs, net žadėjo, jeigu vėl gims duktė, išvaryti Mortą į pipirų žemę, o pats keliauti į Ameriką. Neprireikė. Gal suveikė kirvio kerai ar padėjo Mortos nuolankumas, bet gražų birželio rytą pasaulį išvydo Jonas, Motiejaus sūnus.

Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt