11
A, Gruo
11 Nauji straipsniai

Gražina ČEKAVIČIENĖ. Mano vaikystės Helovinas

Kūryba
Nustatymai

* * *

Miestelio viduryje, supama senų kapinaičių, stovi medinė bažnytėlė. Kapinių metaliniai kryželiai, prabėgusio laiko skriaudžiami, aprūdiję, sulinkę, vis dar ištikimai tarnauja, informuoja apie čia besiilsinčius. O ir kapeliai skurdūs, apaugę žolėmis bei čia karaliaujančiomis pakalnutėmis. Gėlelėms patinka pavėsis, tyla ir ramybė. Pavasarį jos papuošia kapines svaiginančio grožio kvapniom baltom ašarom – tarsi primena jaunystę. O rudenį blunka lapų spalva ir ašarą pakeičia kieta raudona uogelė. Pro kapinaites juosiančią akmeninę tvorą kyšo klevų rankos. Medžiai kartu su kapinių gyventojais dieną miega, o naktį seka pasakas mirusiems vaikams.

Mūsų namas vienu šonu žiūri į kapinaites. Šalia jų tvoros – paprastas kelelis, kuriuo kartais prarieda arklioko traukiamas vežimaitis. Rudenį, po lietaus, kelelis virsta pliurzyne, į kurią klevai meta raudonus lapus – audžia nuostabų gamtos kilimą. Jis greit prasmenga vandens duobutėse. Skubu į pagalbą – maišais nešu lapus iš sodo ir kratau, kratau.

Tvora skiria mirusiųjų ir gyvųjų pasaulius. Reikia laikytis taisyklių. Jų gali nepaisyti tik pati paslaptingiausia būtybė – senoji Olesia.

Olesia sunkiai juda, nes, kaip pati sako, „esmi gyva duona su vandeniu, o pučiuos lyg nečysta syla“. Senutė gyvena „iš malonės“ pas geraširdžius giminaičius, o duonos kąsnį užsidirba prižiūrėdama kapelius. Dar Olesiai neseniai nutiko visą miestelį sujaudinusi istorija – ji per pamaldas užmigo bobinčiuje ir su trenksmu vertėsi nuo savo suoliuko. Net kunigėlis išsigando. Už nederamą kikenimą gavau nuo močiutės skaudų niuksą į pašonę. Man Olesia primena laumę iš pasakos apie tinginę merginą: jos apatinė lūpa juokingai nukarusi žemyn ir atrodo, kad visą laiką vaiposi.

Prieš Visus šventus Olesiai daug darbo: reikia švariai nuravėti kapelius, iš baltų uogų karoliukų išdėlioti kryželį ir papuošti dailia, pačios padaryta popierine rože. Ji labai gaili mirusių vaikų ir dažnai matau verkiančią prie jų kapelių.

Per Visus šventus prie bažnytėlės išsirikiuoja elgetėlių eilutė. Jie meldžiasi už mirusius. Žmonės aukoja pinigą ar valgį ir prašo pasimelsti už jam brangų velionį. Ateina panelė vaistininkė. Kiekvienam duoda po tris rublius ir prašo pasimelsti, kad Dievulis nepagailėtų jai sveikatos. Visi žino, kad ji sunkiai serga, bet kuo – nepaklausi. Žmonės plūsta bažnytėlėn.

Kapeliai sumirga žvakių švieselėmis. Ne visi. Kampas, kuriame ilsisi nekrikštyti, gyvenimą nekrikščioniškai baigusieji, tamsus. Vėliau jį apšviečia viena žvakė. Einu su močiute lankyti kapelių, ore sklando šnabždesiai, negarsūs atodūsiai, retkarčiais išsprūsta slopinama rauda. Vakaras vos nulaiko gyvųjų ir mirusiųjų trapią pusiausvyrą.

Močiutę užkalbina seniai matyta draugė. Jos sustoja ilgam, o aš nuskubu į kapinaičių gilumą. Staiga iš už krūmo prieš mane išnyra nežemiška būtybė. Jai ant galvos dega žvakė. Cypteliu, o būtybė pasukioja galvą ir kaimyno Juozuko balsu sušunka kraupų indėnišką pasveikinimą. Pasipurtau, o jis, pamatęs naują veidą, palieka mane ir nušuoliuoja pirmyn. Prie manęs atskuba močiutė. Ji nosine šluostosi lūpas ir kartoja ne visai deramą palinkėjimą: „žėbu ciebia, paškustva“. Ją irgi indėniškai pasveikino Juozukas arba jo sėbrai. Suku galvą – kaip ant galvos laikosi žvakė? Kiek vėliau Juozas paaiškina: žvakę įstato į tuščią konservų dėžutę. Na, kuo ne lietuviškas Helovinas?

Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt