11
A, Gruo
11 Nauji straipsniai

Stefanija FEDULAITĖ. Kol mes esame, jie niekur neišėjo...

Aurelijos Babinskienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

Vėlelės žiūri iš anapus debesų...
Kaip stulbinančiai arti manęs
Šiuo metu yra mano mirusieji.
Kaip lengva jiems būtų dabar
Pradėti vėl iš naujo gyventi.
Vėl kibti į nebaigtus darbus,
Ištiesint kuprotus
Būsimų ainių likimus.

/R. Stankevičius/

Baigiasi auksinis ruduo. Tokį gražų, šiltą sako žmonės tik prieš šimtmetį tematę. Vėjas neša lapus, jais kloja žemę, takus, amžinojo poilsio vietą – kapus. Gal vėlelės žiūri ten, iš anapus debesų. Nutūps ant lapų gelsvų ir žiūrės į palinkusias galvas prie žvakių šviesų, žmonių artimų.

Lyg vėjas lekia gyvenimas. Šiandien nesvietiškai smarki laiko srovė. Šiandieną, žmogau, neik niekur. Laikas pagaus tavo širdį ir jau sunku bus grįžti į aklinų sienų šventovę – kasdienybę. Jėgų neužteks įveikti laiko priešpriešai.

Ir dar, prisimink, nuo lentynų, sienų į mus žvelgia mūsų mirusių artimųjų akys. Jos ramiai žiūri į mūsų gyvenimus. Jos žino – kol mes esame, jie niekur neišėjo.

Sėsk, bičiuli. Prie lango sėsk. Ten, kur aš kasdien saulę nuleidžiu. Kur žiemas ir vasaras praleidžiu. Čia mano šventovė, kur kiekvienas daiktelis primena žmones. Boružėlės kelias lango stiklu. Ir siena, užstojanti tuštumą. Po kurios atsidūstama. Tyla, kurioj balsas užlūžta. Taip, bičiuli, gyvenimas eina. Apkabini dieną. Juk žinai, kaip būna. Kažkada rašiau: „Vakaras tamsus praeis. Ieškok ir rasi, kas sielą ir širdį sušildys. Kai negali ieškoti. Nei rasti netrokšti. Čia ir dabar. Vienatvės akys didelės. Jų žvilgsnyje sutelpa visas gyvenimas. Ir ši diena, priminusi, kad kol būsime, galėsime, ateisime ir patylėsime, o laikas bėgs pro mūsų mintis.

O medžiai numes paskutinį lapą. Ir žiūrės plikos šakos į mūsų langus, sakydamos: „Dangaus Jums daugiau palikome – žiūrėkite.“

Stefanija FEDULAITĖ
Panevėžys

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt