19
Pirm, Lap
10 Nauji straipsniai

Vilija VILKELIENĖ. Velnio žabangos

Kūryba
Nustatymai

* * *

Andrius šluoja kiemą ir gėrisi savo darželyje pražydusiom snieguolėm. Jo mažytės rankos – kaip tikro vyro. Jis ir kaimynėms, vienišoms senelėms, vandens iš šulnio atneš, ir į parduotuvę nueiti jo nebaisu paprašyti – neišmėtys pinigėlių, nupirks, ką pasakysi, ieškos, bėgios po visas miestelio parduotuves, kol ras reikiamą prekę. Kaimynės stebisi, į ką jis toks nusidavė – tokios auksinės širdies vaikelio dar neteko per gyvenimą sutikti. Andrius geras, rūpestingas, ne pagal metus suaugęs septynmetis vyras. Visada su šypsena, su daina. Tik kaimynės gerai žino, kad jo namuose ne pyragai ant stalo garuoja, o pilstuko butelis. Jis ir valgyti pasigaminti moka, tik kad dažnai nėra iš ko prasimanyt to viralo. Vieną dieną jis paklausė kaimynės senolės: „Jūs jau tiek amžiaus turit, gal žinot, kaip išvirti sriubą iš kirvio?“ Nežinojo senolė, ką ir atsakyti į tokį vaiko klausimą. Jos skruostu nuriedėjo dvi didelės lyg pupos ašaros. Kodėl jai su vyru nedavė Dievulis vaikų, o štai kaimynų šeimyna, paskendusi alkoholyje, net tris turi?

Pavasaris – Andriui geriausias metų laikas, stebuklų metas, saulutė taip šildo, taip norisi tvarkytis, kuo ilgiau būti lauke. Sakysit, Kalėdos stebuklų metas. Gal? Bet tik ne Andriui. Jis nė per vienas Kalėdas nerado po eglute, kurią pats parsinešdavo iš miško ir pats puošdavo, nė vienos dovanos. Jam ir nereikėjo. Tik vieno stebuklo norėjo iš Kalėdų – kad tėvai nebegertų .

Kadangi gyveno Andrius netoli bažnyčios, kiekvieną rytą ir vakarą girdėdavo maldai kviečiančius varpus. O jei jis taip imtų ir nueitų į bažnytėlę, paprašytų Dievulio stebuklo? Na, bet niekada nebuvęs ir nemokytas jokio poterio... Kaip ir baisoka – dar išvys davatkos (taip tėvai vadindavo senoles, kurios kas rytas ir vakaras lankydavosi bažnyčioje). Tėvai labai jų nemėgo, nors Andrius nesuprato, dėl ko. Suprastų, kad pyktų ant sugėrovų – tie ir mėlynę po akim užstatydavo, ir apvogdavo. Po tokio baliaus tėvai tvirtai nutardavo: daugiau su tuo pijoku nebendraus, bet vos tik pasibelsdavo į duris su buteliu rankoje, ir vėl priimdavo.

Andrius bijodamas pravėrė bažnyčios duris, nedrąsiai visas mišias išstovėjo bažnyčios gale. Taip jam patiko vargonai ir giedorių balsai, kad nepajuto bažnyčioje vienas telikęs. Nedrąsiai priartėjo prie didžiojo altoriaus, atsiklaupė ir, kaip tik mokėjo, prašė Dievulio pagalbos. Ašaros riedėjo ir riedėjo nesustodamos.

Nežinia, kiek laiko jis taip klūpojo. Staiga ant savo mažo peties pajuto didelę ranką. Išsigando Andrius – dabar tai jau išvys klebonas iš bažnyčios. Ir kaip jis taip drąsiai iki altoriaus atėjo? Klebonas nusišypsojo ir tyliai paklausė: „Ko taip raudi, kas tave nuskriaudė, berniuk? Gal nuo negerų vaikų bažnyčioje slepiesi?“ Andrius papasakojo savo sunkią dalią klebonui ir prisipažino prašęs Dievulio paslaugos, kad jis paprotintų tėvus ir tie atsisakytų arielkos. Dar pridūrė, kad nemoka poterių, tad gal ir nepadės Dievulis. Geros širdies būta dvasininko. Jis pamaitino berniuką ir pakvietė dažniau ateiti į bažnyčią. Kai jau apsipras, gal ir patarnauti norės per Mišias. Padovanojo maldaknygę, kad galėtų išmokti poterius. Andrius ne visas raides dar pažinojo, bet klebonui neatskleidė savo paslapties. Paklaus sesės, kuri vyresnė keleriais metais, jei kurios raidės nežinos. Tik kad nesijuoktų iš jo užmojo išmokti poterius. Jau dėl darželio po langu šaiposi su kitais kiemo vaikais, kad ne Andrius, bet Andrėja esąs. Dėl patyčių jis visai nesinervina – visa tai juokai, kad tik tėvai negertų.

Andrius pradėjo kas vakarą lankyti bažnyčią, vis labiau ir labiau jam patiko joje būti. Dar labiau ėmė traukti, kai į miestelį atkėlė jauną klieriką. Vėliau Andriui teko dalyvauti ir įšventinant jį į kunigus. Jei kas būtų leidę, jis ir dieną, ir naktį galėjo būti bažnyčioje. Miestelio moterėlės negalėjo atsistebėti tokiu berniuko gerumu. Visos vienu balsu kalbėjo, kad bus kunigėlis ir ne kitaip.

Nors ir uoliai meldėsi And­rius, patarnavo per šv. Mišias, tėvai arielkos neatsisakė. Tik jam jau širdelės taip nemaudė, neskaudėjo. Jis suprato, kad Kristus kentėjo dėl mūsų, nuodėmingųjų, o jis – tikriausiai jo mokinys.

Andrius augo, o kartu su juo – ir tikėjimas. Atėjo metas studijuoti, bet kur, jei kišenėse vėjai? Klebonas smalsavo, ar jis pasirinks dvasininko kelią? Kaip ir patiktų nešti žmonėms tikėjimą, būti jų globėju, paguoda, bet kad ir merginoms neabejingas. Taip norėtųsi turėti šeimą – tikrą, mylinčią, gerbiančią vienas kitą. Tik kaip pasakyti klebonui, kaip nenuliūdinti jo? Klebonas suprato, kas neduoda ramybės berniukui. Bet vis tikėjosi, kad jis pats pasakys.

Į kunigų seminariją jaunuoliai buvo priimami tik atitarnavę sovietinėje armijoje. Tai sužinojęs Andrius nusiramino. Atnešios du metus kerzavus čebatus, o kai baigs tarnystę svetimiems, tada ir pasakys. Tarnauti teko Ukrainoje, gražiame Berdyčiavo miestelyje. Čia viskas priminė Lietuvą, gal tik glumino kalba ir daug mėlynos spalvos. Mačius bado ir dažnai saviems batams nuspausdavus kojas, sovietų čebatai visai patogiai derėjo prie kareiviškos aprangos. Kadangi turėjo gražų balsą ir šiaip buvo ne iš kelmo drožtas, gana greitai adaptavosi. Karininkai kviesdavo net į namus – kam ant sienos nupiešti patriotinį paveikslą, kam vaikus pagloboti, jei sumanydavo ponai karininkai su žmonomis į restoraną nueiti ar kino pasižiūrėti. Taip ir atitarnavo dvejus metus, nė kartelio neiššovęs ir apkasuose nepabuvęs. Kai grįžęs namo pasakodavo, kokia buvusi tarnyba, niekas nepatikėjo. Andrius ir nesistengė įtikti visiems.

Klebonas vieną sekmadienį pats užvedė kalbą apie And­riaus stojimą į kunigų seminariją. Šiam tai buvo bene sunkiausias pokalbis per visą jo gyvenimą. Kaip pasakyti, kai ir pats nežinai, ar nori būti dvasininku. Panelės neturėjo – gal joms tėvai sakydavo, kad Andrius būsimas kunigas ir nedera su juo prasidėti. Kas ten dabar žino, bet tokiose abejonėse jis pragyveno dar dvejus metus. „Viskas. Jau dvidešimt penkeri, o panos nėra. Stosiu į kunigų seminariją, o tai ir penkiasdešimties nežinosiu, ko noriu iš gyvenimo“, – nusprendė. Klierikavimas Andriui nebuvo prie širdies. Jam trūko to gyvenimo, kurį paliko namuose. Vis galvodamas, kad viskas praeis ir nuoširdžiai melsdamasis, tikėjo sulaukti dienos, kai bus įšventintas į kunigus.

Andriui baigiant antrą kursą, gimtajame miestelyje vyko vestuvės, į kurias buvo pakviestas ir jis. Čiustijosi prieš veidrodį. Jam norėjosi, kad visos miestelio moterys nužvelgtų jį nuo galvos iki kojų ir sakytų: „Koks gražus kunigėlis.“ Būdamas žemo ūgio, niekaip negalėjo matyti jaunųjų, o ir pikta pasidarė, kad į jį, beveik jau kunigą, niekas nekreipė dėmesio. Įpykęs suriko: „Kelią kunigui.“ Svečiai lyg ir skirtis į šonus pradėjo.

Jaunosios tetulė, kuri glaudėsi pas juos namuose, mat pas vaikus vietos neatsirado, juokdamasi tarė Audriui: „Kai būsi kunigas, tada ir kelias bus gėlėmis nubarstytas, bet dabar tu toks pats mirtingasis, kaip ir mes, tai stovėk ir tylėk.“ Tokio sutikimo Andrius nesitikėjo. Grįžęs namo, įsikniaubė į pagalvę ir graudžiai, kaip mažas vaikas, pravirko. Verkė jis ilgai, kol širdis pradėjo kalti įvairiu ritmu. Sesė, pamačiusi išbalusį ir į aplinką nereaguojantį brolį, iškvietė greitąją.

Paprastas įvykis pakeitė Aud­riaus gyvenimą taip, kaip jam niekas nelinkėjo ir to nesitikėjo. Ilgai teko gydytis. Išsekęs, negalintis gyventi be antidepresantų, grįžo į tėviškę. Klebonui buvo aišku, kad jis dvasininku jau nebus. „Tu per jautrios sielos, kad galėtum būti sielovedžiu“, – ramino klebonas ir pasiūlė ateiti pas jį į parapiją dirbti zakristijonu. Tad Andrius skubėdavo į bažnyčią, skambindavo varpais, kviesdamas šv. Mišioms, žiebdavo žvakeles prie didžiojo altoriaus ir patarnaudavo klebonui.

Panoro Audrius paragauti vyno iš auksu žibančios taurės. Paslapčia paėmė taurę, įsipylė raudono vyno ir persižegnojęs išgėrė. Galva lengvai apsvaigo, kūnas pasidarė lengvas lyg mažo berniuko, to, kuris prieš daugelį metų pravėrė bažnyčios duris. Užsimiršo visos bėdos ir godos, tą naktį Andrius miegojo kaip kūdikis. Kitą dieną jau nė pats nepajuto, kaip kojos vedė prie didžiojo altoriaus, kur stovėjo Mišioms paruoštas vynas. Rankos jau neklausė, tik pylė į taurę raudoną skystį, kuris ir be žegnojimosi tekėjo tiesiai į burną. Andrius net pats nepastebėjo, kad žengia tom pačiom pėdom, kaip ir jo tėvai.

Atkėlus į miestelį naują kleboną, kuris griežtai netoleravo alkoholio, Andrių pasitiko dar vienas smūgis. Kelis kartus perspėtas dėl savo poelgio, jis nesiliovė gėręs. Tarnystę bažnyčioje teko palikti.

Susirasti darbo Andriui nepavyko, o gal ir nenorėjo ar nesugebėjo. Gerti buvo jau skanu ir gera, po kiekvienos taurės užsimiršdavo problemos. Tada dainuodavo graudžias dainas apie sunkią savo dalią, kartais ir pagiedodavo. Ilgainiui neapsikentė kaimynai tų naktinių dainavimų, kvietė policiją, o toji paskaičiuodavo jo kaulelius su didele juoda lazda. Neturėdamas pajamų ir negalėdamas susimokėti už butuką, kurį paliko tėvai, jį prarado. Sėdi šiandien Andrius prie didelio konteinerio, kramto gailestingo žmogaus nupirktą duoną ir kaip niekad gerai supranta savo tėvus. „Jie nebuvo stiprūs, neatsilaikė prieš velnio žabangas. Ir aš, silpnas, mažas žmogus pakliuvau į tuos pačius velnio namus, – mąstydavo Andrius. – Sakot, žmogus – pats savo gyvenimo kalvis? Taip, nenorėjau tokio gyvenimo, turėjau kitą pasirinkimą, bet viską praradau, nes buvau ir esu silpnas. Ir tegu niekas, girdit, niekas nesako, kad aš pats pasirinkau bomžo kelią. Nieko aš nesirinkau, tik vis klupau ir klupau bėgdamas nuo to, į kurio liūną pakliuvau. Matyt, velnias buvo stipresnis už mane ir niekas čia nekaltas. Taip susiklostė mano senelių, mano tėvų ir mano gyvenimas. Tik vienu džiaugiuosi – aš tą ratą uždariau nepalikdamas palikuonio. Mano maldas išklausė Dievulis, tik savaip.“

Vilija VILKELIENĖ
Kalvarija

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt