11
A, Gruo
11 Nauji straipsniai

Danutė MAŽEIKIENĖ, Rokiškis

Kūryba
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių  kūrybos

Tu jau žinai

Tu jau žinai, kaip nublanksta svajonės,
Tarsi prieš saulę gėlėta skara.
Dūžta kaip bangos, numiršta kaip žmonės,
Gęsta lyg ryto žara.

Tu jau žinai, koks aikštingas likimas,
Senka taurė geriama pamažėl.
Žinai, kas palaima, kas nusivylimas
Ir nebeklausi – kodėl?

Tu jau žinai, ko geriau nežinojus,
Bet – koks gražumas rugpjūčio dienų!
Neša paukšte per šilus, per dunojus,
Supa ant laiko delnų...

Žada prasmingą ir šviesų rugsėjį.
Išmintį, brandą, ramybę širdies,
Kai susitaikymo sėklą pasėji
Žodžiais maldos – teesie...

 

***

Vidurnaktis. Tylu. Mįslingai bėga laikas
Ties skausmo vartais prilaikydamas vadžias.
Skaičiuoja ašaras ir šypsenas lyg paikas
Ir net sapnų akimirkas dužias...

Tylus skaičiuoja ir negailestingas,
Ritmingai, taip ramiai – be paliovos.
Ir nuoskaudas, ir svajones viltingas,
Nesukdamas dėl nieko sau galvos.

Neklaus, ko maža, ko galbūt daugoka –
Į praeitį, į užmarštį – kasdien...
Tik laikas taip negailestingai moka
Paversti viską dulkėmis – išvien.

Vidurnaktis. Tylu. Tik nesustoja laikas –
Kaip smėlis byra iš manų delnų.
Kažkur suloja šuo, pravirksta vaikas –
Ir skauda vėl...
Matyt, dar gyvenu.

 

***

Paskutiniai paukščiai nuplasnoja,
Nyksta jų lizdai apleidžiami.
Žeme, žeme, kaip gražiai dienoja –
Kam gi mes tokie pažeidžiami?

Skaudina kadaise tartas žodis,
Ligi kaulų užgelia tyla...
Kas lengvesnį kelią dar parodys?
Kam gi ta beprasmė atgaila?

Kam tas ilgesys, pasišventimas?
Kam ta siela šitaip atvira,
Kad užgauna net prisiminimas,
Ko nebuvo niekad, ko nėra?

Paskutiniai paukščiai nuplasnoja
Vėl sugrįžt vilties paguodžiami.
Žeme, žeme, kaip gražiai dienoja –
Tai tik mes taip skaudžiai baudžiami...

 

***

Kiek daug troškimų išsibarstė.
Kaip dilgino aštrumas vėjo.
Ir kaulelius visus išnarstė,
O metai ėjo, ėjo, ėjo...

Ir laiko upė seko, seko.
Kiek liko, vienas Dievas žino...
Ar duonos ir dainų užteko?
Ar kas įpylė taurę vyno?

Ar buvo, kas turėjo būti?
Ar vien tik tai, ko nereikėjo?
Meni vylingąjį rugpjūtį,
Regi gražias spalvas rugsėjo.

Ruduo, ruduo – žmogaus ir žemės...
Ar daug troškimų išsipildo?
Rankas ištiesę vis dar semiam
Ir jaučiame, kad vis dar gildo...

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt