17
Pirm, Gruo
10 Nauji straipsniai

Danutė MAŽEIKIENĖ, Rokiškis

Sigitos Letkauskaitės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių  kūrybos

* * *

Ak, tas laukimas, laukimas...
Keistas tas pasirinkimas –
Laukiam lietaus, laukiam sniego.
Miego, jeigu nesimiega.
Meilės – jos nuolat per maža –
Vejamės gražų miražą.
Laukiame džiaugsmo ir laimės,
Tarsi ateis jie savaime
Pustomom vėjų palaukėm,
Vien tik todėl, kad jų laukiam.
Stengtis dėl nieko nenorim,
Slegia laukimo mus svoris.
Pikti, nelaimingi, pavargę.
Nelinksmas laukimas, o varge...
Viliamės ryt būt laimingi,
Pamiršę, kad esam mirtingi...


* * *

Norėčiau rašyti,
Taip sklandžiai, taip puikiai rašyti –
Kaip jie, kaip poetai –
Kai nerimas sielą suspaudžia.
Kai naktį, per naktį
Žvaigždelės negesdamos švyti,
O mintys klajūnės
Skrajojantį kilimą audžia...
Norėčiau išmokti
Ir kas gi, manau, nenorėtų?
Į paprastą žodį
Įliet kibirkštėlę gyvybės,
Kad jis, kaip varpelis,
Vėsioj tylumoj suskambėtų,
Nors skaudžiai sudužtų
Takeliuos pilkos kasdienybės...
Norėčiau, norėčiau...
Tik kas gi, Dievuli, išmokys?
Gal meilė?
Kažkas juk pasakė, kad ji viską gali.
Širdis surandėjo
Ir rankos nusviro – žinokis...
O Mūza,
Prašau, sugrąžinki į pasakų šalį...


* * *

Plaka viltį širdis tarsi dalgį vasarvidžio rytą
Mano tėvo kieme, kur neliko net pilko akmens.
Plaka viltį širdis – ir tuo viskas išties pasakyta,
Be vilties niekas žemėj negims, nežydės, negyvens.
Ir graži ta viltis, regis, nieko gražesnio po saule
Nemačiau, nors tikrai jau ne taip ir trumpai čia esu.
Begalybė jausmų, kurie puošia ir drasko pasaulį,
Be vilties visa tai neprasminga, nyku iš tiesų.
Tokie trapūs jausmai, tai ir meilė, ir pyktis, ir džiaugsmas.
Net kančia – juk ir ji susidėvi su metais, žinai...
Tik viltis nemari, tiktai jos neįveikia joks skausmas.
Tad ir plaka širdis viltimi. Visada. Amžinai.
Vidurnaktis. Tylu. Mįslingai bėga laikas,
Ties skausmo vartais prilaikydamas vadžias.
Skaičiuoja ašaras ir šypsenas lyg paikas
Ir net sapnų akimirkas dužias...
Tylus skaičiuoja ir negailestingas,
Ritmingai, taip ramiai – be paliovos.
Ir nuoskaudas, ir svajones viltingas,
Nesukdamas dėl nieko sau galvos.
Neklaus, ko maža, ko galbūt daugoka –
Į praeitį, į užmarštį – kasdien...
Tik laikas taip negailestingai moka
Paversti viską dulkėmis – išvien.
Vidurnaktis. Tylu. Tik nesustoja laikas –
Kaip smėlis byra iš manų delnų.
Kažkur suloja šuo, pravirksta vaikas –
Ir skauda vėl...
Matyt, dar gyvenu.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt