17
Pirm, Gruo
10 Nauji straipsniai

Violeta NEIMONTAITĖ. Viltis

Ritos Mockeliūnienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

* * *

Laikas ne lėtu žingsneliu tipena. Jis tiesiog skrieja! Čia – rytas, čia pat ir vakaras. Ir pasipriešinti tam bėgimui negali. Tik stebi: neliko jau auksinių lapų, neliko nei vėlyvųjų rudens žiedų. Tik pilkuma dangaus ir nuogos medžių šakos.

Jau ir ruduo sulaukė senat­vės. Kažin, kiek prieš jauną, kap­rizingą žiemą jis pajėgs purkštaut. Nepagailėjo vasaros, oi, nepagailėjo! Susirinkęs jos šilumą, meilę, tikėjosi ilgai jaunas likti. Bet išsikvėpė, spalvas prarado ir nusiteikė nuolankiai žiemos sulaukti. Kad ir senatvė, bet vis dar tikisi jausmus atgaivinti.

Gal kai žaižaruojančias žiemos akis išvys? Gal... Jis turi viltį.

Besvajodamas ir užsnūsta po artimiausiu medžiu. Šis stovi toks vienišas, toks liūdnas, toks apleistas. Liūdnai linguoja, prisiminęs netolimą laiką. Skėsteli šakomis, lyg nusivylęs žmogus rankomis. Pasidžiaugė vasaros kerais! Atidavė skaniausius vaisius rudeniui, bet neužsitarnavo jo malonės. Liko nuogas kūnu ir siela. Pažeidžiamas. Vienišas. Bet jo minčių kamputyje kirba dar viltis! Gal galima ką nors pakeisti? Gal galima jaunystę sugrąžinti? Bando kalbinti šalia prisnūdusį rudenį – nesiseka. Teiraujasi, ar nepražudys jųdviejų žiema, bet nesulaukia rudens atsako. Gal šis ir neišgirdo, kaip gailiai virkauja medis?

Nepastebėjo anuomet jis ir vasaros ašarų. Ši linksma, meili buvo, bet rudens išginta kažkur iškeliavo. Bene rado sau šiltus namus? O kur jie – gal tik vėjai žino.

Pajutau vėjo šuorą ir aš – jam iš paskos. Su žolynėlių puokštele – dovana vasarai, su žibintu – keliui pasišviesti, su stebuk­lingu rakteliu rankoje – vasaros namams, jos iškankintai širdžiai atrakinti.

Tolumoje tarsi pastebiu žalumą. Gal gluosnio?

Patikėjau vėjo pažadu nuvesti mane pas vasarą. Vėjui nurimus, supratau – atkeliavome.

Suku ratus apie vasaros namus. Pro langą bandau pažvelgti – žibinto šviesos nepakako, kad tolimoje kertėje pamatyčiau baikščias vasaros akis. Susiradau raktelį, bet ir raktelis nepadėjo. Nepajėgiau spynos atrakinti. O gal ne tą raktelį į kelionę pasiėmiau? Skubėjau. Oi, kaip norėjau vasarą nudžiuginti, įteikdama kuklią jos pievų puokštelę!

Neįsileido, nepriėmė. Gal po kivirčų su rudeniu neatsigavo, lauks guodžiančios žinutės nuo pavasario? Šis, gyvybę žemėje pabudinęs, ir jos širdį privers plazdėti – paskui pavasario šauklius skrieti.

O kas man belieka? Teks rudenio laukais į namus keliauti ir žiemos laukti.

Kad bent ji būtų sukalbama, žaisminga, padėtų ir man pavasario sulaukti.

Viltis! Ji trapi – gali slystelti ir sudužti, eidama per balutes dengiantį pirmąjį ledą. Ar atsikeltų? Sako, viltis miršta paskutinė. Ji – stipriausia!

Violeta NEIMONTAITĖ
Jonava

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt