19
T, Birž
11 Nauji straipsniai

Gražina DAUGINIENĖ. Kai žemę pupomis matavo

Jono Valantiejaus nuotr.

Kūryba
Nustatymai

Iš rašomos trumpų pasakojimų knygos „Pepinai“

„Tarybinis artojas“ – taip vadinosi mūsų kolūkis. Kuo tas „tarybinis“ skiriasi nuo paprasto artojo, niekas nežinojo. Gal tuo, kad žemę vagojo rusiškais traktoriais, kurie dažniau stovėjo, negu arė? Naujai iškepti traktorininkai dirbti su tokia technika, o juolab ją taisyti, buvo dar neįgudę.

Asmeniniam naudojimui skir­tą šešiasdešimties arų sklypelį, ilgainiui vadinamą tiesiog „arais“, žmonės, išsiprašę iš kolūkio arklį, patys susiardavo. Vieną kitą padargą – plūgą, akėčias, drapaką tebeturėjo pasislėpę. Tuose aruose galėjai užsiauginti bulvių, kitų daržovių, pasisėti miežių vištoms lesinti. Rugių ar kviečių sėti neleido. Mat duona žadėjo aprūpinti kolūkis. Jeigu, žinoma, užderės.

Darbštūs žmonės įsigudrino tuos savo sklypelius pasididinti, vieną kitą ežią papildomai susiarę ar kiemo pakraštyje kelias lysves kastuvu sukasę. Kolūkio vadovybė, būdavo, siunčia komisiją tų arų permatuoti. Ši, neretai gerai pavaišinta, pro pirštus pažiūrėdavo į padidintą žemės plotelį.

Pasitaikydavo, kad žmonės gal iš pavydo, o gal norėdami valdžiai įsiteikti, vieni kitus paskųsdavo. Kartą pro langą pastebėjome aplink mūsų sklypą žirgliojančią kaimynę ir kas žingsnį kažką imančią iš vienos kišenės ir dedančią į kitą. Kaip vėliau paaiškėjo, taip buvo dėliojamos pupelės. Paskui jas išbėrė ant stalo apylinkės valdžios atstovui, kad šis apskaičiuotų mūsų arus. Ji pati arit­metikos nemokėjo. O ir šiaip negi metrą pasiėmus vaikščios palaukėmis. Kas kita – pupelės.

Valdžia skirstė ne tik arus, bet ir ganyklas gyvuliams, šienavimo plotelius. Dažniausiai pagrioviuose, pakrūmėse – žemės ūkio technikai neprieinamose vietose. Gyvulių ir paukščių galėjai laikyti tik nustatytą skaičių. Karvutę – tik vieną. Veršiuką – iki tam tikro laiko. Kartais jų suskaičiuoti atsilankydavo kolūkio valdybos sudaryta komisija.

Mano tėvai tų paukščių, o ypač žąsų, visada laikydavo daugiau, negu leidžiama. Vos tik tik­rintojams pasirodžius kaime, mama liepdavo man ginti žąsis už krūmų ir nesirodyti, kol nekviesti svečiai paliks sodybą. Žąsys girgsėdamos traukdavo ten, kur žolė vešlesnė ar kolūkio avižos kelia nokstančias varpas. Širdis virpėdavo iš baimės, kad būsiu lyg vagilė sugauta nusikaltimo vietoje. Skruostai kaito iš gėdos vien įsivaizdavus, kaip aš stovėsiu prieš tuos žmones ir nežinosiu, ką sakyti, kai jie suskaičiuos žąsis. Laimei, manęs su tuo pulkeliu paukščių niekada nesurado. Gal ta komisija būdavo jau pavargusi, o gal nelabai ir stengėsi ieškoti. Užtat iki pat Kalėdų turėdavom paukštienos, o pusryčiams žąstaukių ant duonos užsitepti užtekdavo visus metus. „Tik kad tos duonos taip ūkininkaujant nepristigtų“, – baiminosi ne vienas. Ir ne be reikalo.

Kolūkiams vis labiau skurstant valdžia nutarė juos stambinti. Sužinojome, kad mūsiškį jungs su gretimu – „Komunaru“. Ten gyveno pusė mūsų pradžios mokyklos mokinių. Todėl jungtuvių dieną kartu su tėvais į mokyklos patalpas, kur turėjo tos iškilmės vykti, sugužėjome ir mes, vaikai. Buvo labai smalsu pažiūrėti, kaip tie kolūkiai jungsis.

Vyrai, kaip ir priimta tokia proga, slapčia išdažę buteliuką būriavosi apie mokyklą. Kažką tarpusavyje gyvai aptarinėjo, rodė vieni į kitus, juokėsi. Mūsiškiai pirmieji pasveikino svečius.

„Komunaro ilgos dipkos, jie padaro kaip ant skripkos!“... – užplėšė balsingi artojai. Svečiai skolingi neliko. Trumpai pasitarę netrukus ir jie visa gerkle užtraukė: „O tarybinio artojo dar nepjautas vasarojus!“

Vasarojus tais metais iš tiesų liko nenupjautas. Iš rudens smarkiai lijo, po to anksti prisnigo ir dabar – vėlyvą rudenį – iš po sniego liūdnai kėpsojo kuokštai nenuimto derliaus. Bet kolūkių jungtuvėms tai nesutrukdė. Žinoma, žmonės joms priešinosi. Ir vieni, ir kiti manė, kad kaimynai yra biednesni už juos. Kas gi norės prie tokių šlietis? Tik kad tų norų niekas nepaisė. Pavadinimą paliko mūsiškį – „Tarybinį artoją“. „,Komunaras“ kaimo žmonėms suvis netiko. O ir skambėjo tas žodis šiurkščiai, netgi grėsmingai. Artojas, nors ir tarybinis, širdžiai artimesnis. Tik gaila, kad pačių artojų gyvenimas ir po tų jungtuvių nepagerėjo.

Užtat mūsų tautosaka pasipildė šmaikščiais tuo laikmečiu sukurtais posmais. Žinia, mokyk­liniai vadovėliai citavo tokius naujausius liaudies kūrybos pavyzdžius, kokių niekas tuomet nekūrė: „Traktorėliai atbildėjo – visos ežios išdulkėjo“... Mūsų kolūkyje vyrai mėgo užtraukti: „Rėkia gaidys ir višta prie kolchozo pririšta“... arba: „Viskas liaudžiai, viskas tautai, kolchozninko nuogi pautai“... Grubokai, bet taikliai eiliavo žmonės. Jų sudėtų „perliukų“ dėl suprantamų priežasčių nerasime net to meto tautosaką tyrinėjusių profesorių rankraščiuose. O ir jų studentai per praktiką, jeigu ir surinko, tai labai nudailino tą tarybinių artojų žodinę kūrybą. Ir nebeliko joje tikrojo tuometinio gyvenimo pulso. O gaila.

Gražina DAUGINIENĖ
Vilnius

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt