19
T, Birž
11 Nauji straipsniai

Jūsų kūryba – Lietuvos tvirtovė

Kūryba
Nustatymai

Kūrybos apžvalga

Šį kartą apžvalgą norisi pradėti nuolatinės „Bičiulystės“ skaitytojos iš Varėnos r., Matuizų kaimo, Laimos Jezepčikaitės žodžiais: ...aš lankausi Varėnos socialinių paslaugų centre ir atlieku įvairius darbus: lipdau iš molio, pinu iš laikraščių, medžio šakų ir bus dar įvairių darbų. Taip pat teko dalyvauti renginyje, skirtame Lietuvos šimtmečiui paminėti, kuriame skaičiau savo kūrybos eilėraštį. Taip redakciją pasiekė L. Jezepčikaitės tekstas „Lietuvos tvirtovė“. Galima nujausti, nors autorė ir neįvardija, kad kalbama apie Gedimino pilį, į kurią veda akmenuotas takas, o užkopus „panorama Vilniaus matos“. Nespausdiname viso, nes būna tekstų, kurie gražiai skamba deklamuojami balsu per įvairius renginius, iškilmingomis progomis, o užrašyti tarsi praranda balso jėgą, nublanksta. Taip, iš tiesų būna tokių tekstų: vieni skirti skaityti garsiai, minioms, kiti ‒ vienumoje, įsiklausant į savo širdį. L. Jezepčikaitei, matyt, labiausiai sekasi pirmieji. Tai nėra blogai ‒ kiekvienam savo. Tačiau paskutinį posmą pacituosime:

Visko ši tvirtovė matė
Ir kančių turėjo.
Kiek ją kartų taisė, statė,
Kol tvirtai sudėjo.

Žodžiai paprasti, bet pamąstykime ‒ juose daugiau nei konkreti pilis, Gedimino bokštas, tokią tvirtovę galima matyti kaip visos Lietuvos simbolį, ne tik praeities, bet ir šiandienos, juk jos kuorai išliko iki mūsų laikų. Dar daugiau ‒ kiek­vienas, mylintis Lietuvą, savo kūryba stato jai tvirtovę, kurios niekas nenugriaus.

Birutė Papečkienė iš Marijampolės dar rudenį atsiuntė visą pluoštą eilėraščių. Kol jie sulaukė eilės aptarti, ir žiema sniegu laukus užklojo. Jautrūs, pilni gėlos tie tekstai. Labai skiriasi nuo tų, kurie skamba skaitomi garsiai. Su jais reikia išbūti, pamąstyti. Čia vedamos paralelės tarp rudenį mirštančios gamtos ir žmogaus senatvės, jo nugyvento gyvenimo, ne visuomet laime apdovanoto. Matyti, kad autorė pati daug gyvenime patyrusi, eilėmis kreipiasi į pakelėje sudžiūvusią smilgą lyg į likimo draugę, personifikuoja ją, lygina su pasakų veikėjomis ‒ Pelene, Sigute:

Dabar tu Pelenė, pavargus, niūri.
Pagalbos nelauk. Nieks tavęs negirdės.
Tu veltui į kelią tą platų žiūri ‒
Visi visi ratai prošal prariedės.

Dalia kaip Sigutės pas pamotę piktą.
Užuojautos, džiaugsmo čia niekad nelauk.
Žarijų duobė tau tikrai nepripilta,
Bet laimės patyrei tu šitiek nedaug.

Autorė sugeba keliauti nešama vaizduotės sparnų, klausytis vėtrų muzikos, o žmogaus kelionę per gyvenimą lygina su jūroje blaškomu laiveliu:

Paklydo štai mažas laivelis,
Nes vėtra jo stiebą nulaužė.
Suplyšo jos baltosios burės,
Bangos šonus laivelio sudaužė.

Ar pasieks žmogus krantą putotą,
Aptaškytą balčiausiais purslais?
O gal ras sau kapelį, išklotą
Jūros kriauklėm, gelsvais gintarais?

Tačiau net ir žinodamas, kad visų gyvenimo kelionė baigiasi mirtimi, žmogus nebūtų žmogus, jeigu nesvajotų dar pamatyti pasaulį. Apskristi jį, nors ir vaizduotės sparnais. Kaip štai Romualdos Paukštienės eilėraščio lyrinė veikėja:

Suteik, gyvenime, man šansą
Užsiauginti didelius sparnus,
Su jais nuskristi per Atlantą,
Pasiekti Meksikos krantus.

Užkopt į Didįjį kanjoną,
Pajusti majų dvasią, jų dievus.
Aš panaudosiu šitą šansą,
Gyvenimas juk toks dosnus.

Suteik vilties oriai gyventi,
Būt kelrode žvaigžde laivams.
Nenoriu krist, negaliu senti!
Tenoriu būti atrama vaikams.

Taigi visi keliai ‒ tiek gyvenimo, tiek kūrybos, galų gale nuveda prie to paties. Ir ne, tai ‒ ne mirtis, o meilė artimiems žmonėms, vaikams, rūpinimasis jais. Būtent tokia meile pagrįsta stip­riausia Lietuvai statoma kūrybos tvirtovė. Tad ir baigti norisi cituojant kito L. Jezepčikaitės eilėraščio „Lietuvos kraštas“ posmelį:

Kažkas yra centre Europos,
Atrodo kaip maža akis.
Pažvelgus atidžiau ten matos ‒
Tai mūsų Lietuvos šalis.

Ačiū visiems, kad gyvenate, kad kuriate, kad dalijatės. Statykime tą tvirtovę kartu.

Nijolė KVIETKAUSKĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt