Rima DANYLIENĖ. Kalbėkimės

Kūryba
Nustatymai

* * *

Neseniai netekau artimo žmogaus. Staiga, nesiskundęs jokiais rimtais negalavimais, mirė pusbrolis Saulius. Lankėme tą pačią klasę, turėjome vienodas pavardes, buvome panašių veido bruožų. Daug kas mus laikė dvyniais ir mes tai mielai patvirtindavome. Augau viena, o dvi jo vyresnės seserys jau turėjo savo šeimas. Bendravome artimai, paslapčių neturėjome.

Iš anksto žinojau, kad važiuosiu į kapines, o paskui aplankysiu jo tėvelius. Ant kapo dega žvakė, matyt, palikta iš vakaro. Šalia pastatau savąją. Žmonių nematyti. Ankstyvas rytas. Bet visai šalia nutupia mažas paukštelis ir skvarbiomis juodomis akutėmis žiūri į mane. Bandau sulaikyti skruostais besiritančias ašaras. Žinau, jos jau nieko nepadės. Laikas eiti. Paukštelis kurį laiką skrenda man iš paskos, paskui pradingsta. „Palydėjo ir grįžo atgal, – pamąstau tyliai. – Kvailystės. Nors ne tiek jau daug mes žinome apie nematomą pasaulį.“

Dėdės namuose pasijuntu labai laukiama. Tetutė dengia stalą, dėdukas, vis klausdamas, ar nesušalau, kuria krosnį. Dedu ant stalo kuklias lauktuves, uždegu žvakelę. Vaišinamės, kalbame, juokiamės ir verkiame.

Prasiveria durys ir ant slenksčio sustoja Dalia, senukų dukra, mano pusseserė. Numetusi ryšulius kampe, velkasi paltą. Veidas piktas.

– Sėskis ir pasakok, kas nutiko, – paragina mama.

Dalia vis dar tyli. Žinau, koks nelengvas jos gyvenimas. Ištekėjo anksti, už mokyklinės meilės. Vienas paskui kitą gimė 4 vaikai. Vyras skaudino išgėrinėjimais, neištikimybėmis, net ranką ne kartą pakėlė. Nesiskyrė. Dviejų kambarių buto nepasidalinsi, o ir eiti nebuvo kur. Sako, bėda viena nevaikšto. Sūnus padarė avariją, dukros vyras irgi mėgo išgėrinėti, jaunylis susidėjo su netinkama kompanija. Pašlijo sveikata, o ir brolio netektis skaudžiai kirto...

Šiandien Dalia norėjo parduotuvėse pasidairyti. Na, o kaip įtraukia apsipirkinėjimai, žinome visi. Kažkas sudomino, kažkam nuolaida buvo... Vežimas kaip­mat prisipildė su kaupu. Autobusas mūsų miestelyje retai važinėja, o pirkinių maišai sunkūs, tad nors pinigėlių labai trūksta, išsikvietė taksi, kad nuvežtų pas tėvus. Dukra po darbo parveš ir ją, ir pirkinius. Taksistas pasitaikė labai nemalonus. Ne tik kad ryšulių susikrauti nepadėjo, dar ėmė bambėti, kad ilgai kuičiasi. Dalia tėvų namus pasiekė pavargusi, nusivylusi, net supykusi.

Laikas taip greitai bėga. Temsta. Ir man namo teks važiuoti taksi. Užsibuvau, paskutinis autobusas jau išvažiavo. Vairuotojas kitas. Ir duris atidarė, ir gero vakaro palinkėjo. Vakare įspūdžius papasakojau vyrui, bet jis tik ironiškai šyptelėjo:

– Tarsi nežinotum, kad lazda turi du galus. Jei vyras rodo moteriai dėmesį, patarnauja, ar, neduok Dieve, prisiliečia, jis kaltinamas seksualiniu priekabiavimu. O jei abejingas – tai stuobrys. Kalbėkit, sakykit, ko norit. Neabejoju, galėjo ir Dalia paprašyti pagalbos. Tikriausiai būtų padėjęs. – Po kurio laiko priduria: – O gal ir ne. Kas žino.

Sėdžiu paskendusi mintyse. Gal tikrai vyrai ir moterys iš skirtingų planetų, jei taip sunku susikalbėti. Tikriausiai reikėjo Daliai paprašyti pagalbos, o ne skubiai čiupti savo nešulius. Visi mes pažeidžiami. Priežasčių galėjo būti pačių įvairiausių. Gal kažkas tą žmogų labai įskaudino, gal pavargo, gal sveikata sušlubavo ir kažką skauda. Visko galėjo būti. Jei būtų kalbėjusi, ir atsakymą žinotų.

Sakoma, kad kiekvienas žmogus turi savo tiesą, kurios, deja, labai dažnai skiriasi viena nuo kitos. Abi pusės ne visada išklausomos, o kad išsikalbėjus palengvėja, tikra tiesa.

Ir dar. Rytoj tikrai įrengsiu lesyklėlę paukšteliams savo kieme. Net jei tai tebuvo tik mano fantazija, vis tiek kapinėse tas mažas skrajūnas praskaid­rino mano mintis, padėjo nusibraukti ašaras.

Rima DANYLIENĖ
Radviliškis

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt