19
T, Birž
11 Nauji straipsniai

Aldona BALSEVIČIENĖ. Taip gimsta pasakos...

Ritos Mockeliūnienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

* * *

Dar nesibaigi, žiemuže. Dar visur balta. Miškas, apsisiautęs balta drobule, miega. Ir šaltuko nepagaili. Naktį labiau paspaudi, dieną atleidi. Matyt, taip ir turi būti.

Brisdama per sniegą miško takeliu prisiminiau vasaros iškylą su antros klasės mokiniais. Norėjome pasikalbėti su nerijoje augančiais medžiais. Netoli buvome nuėję, kai Irutė sucypė, kad jai įgėlė širšė. Pasakiau, kad širšės kaip sargybiniai saugojo eglę. Vaikai įsitraukė į žaidimą. Taip gimė visų kuriama pasaka.

Eglutė buvo labai gera mergaitė, mandagi, paklusni, tik ne itin atidi. Vieną vakarą, bėgdama namo, užkliudė senyvą moteriškę ir neatsiprašiusi nubėgo. Senoji labai supyko, o ji buvo ragana, ir nutarė Eglę nubausti. Pabūrė ir mergaitės vietoje ėmė linguoti puošni žaliaskarė eglė. Ją atburti galės tik žmogus, nepabūgęs širšių puolimo. Jis turėtų apkabinti eglę, paglostyti, pabučiuoti ir pasakyti, kokia ji graži. Piktos, geliančios širšės sukosi apie eglę, kad niekas neprisiartintų.

Pasaką mes sukūrėme, bet ar atsiras toks žmogus, kuris, širšių sugeltas, pultų eglės apkabinti. Palikime tai pasakai, o Ireną pasakojimas nuramino. Atrodo, ir skausmas praėjo.

Ėjome nuo vieno medžio prie kito. Apkabinome beržą, kuris savo liemeniu švytėjo iš tolo. Pasidžiaugėme jo puošniais lapeliais. Iš tolo nužvelgėme pušis, kurios stengėsi užimti kuo daugiau erdvės, kad galėtų plačiai išskėsti šakas, lyg norėdamos apkabinti žemę. Matėme jaunus ąžuoliukus, kurie stiebėsi, norėdami tapti tikrais ąžuolais. Prisiminėme gražius posakius: tvirtas kaip ąžuolas, stip­rus kaip ąžuolas, tikras galiūnas ir kitus.

O drebulėlės! Visi atsiminė pasaką apie Eglę žalčių karalienę. Drebulė tikrai nenorėjo išduoti tėvo, bet dėdės privertė. Argi vaikas galėjo iškęsti mušimą? Kartais pasakos būna labai piktos. Taip, kaip ir gyvenime.

Pastebėjome vieną kitą liepą. Jos dar mažos, ar išaugs?

Besikalbėdami pasiekėme jūrą. Jūra tyliai ošė, bangelės vos vos lietė krantą. Vėl prisiminėme pasaką, kad Eglės vyras Žilvinas gyveno jūros dugne. Ar norėtumėm ten atsidurti? Turbūt ne, nutarė mokiniai.

Pasikalbėję su mišku, jūra, grįžome atgal. Širdy ramu, lengva. Nutarėme, kad mūsų miškas pats gražiausias, turtingiausias, tikras kovotojas. Jis kasdien galynėjasi su vėju, lūžta, bet nepasiduoda. Jo šaknys kasmet vis giliau skverbiasi į žemę.

Ačiū, miške, mes norime būti panašūs į tave. Nesuklupti, nesustoti ir kasdien sekti savo gyvenimo pasaką.

Dabar žiema. Glauski, žiemuže, savo numylėtą mišką, apkabink, paguosk. Nepamiršk ir mūsų pabučiuoti.

Aldona BALSEVIČIENĖ
Juodkrantė

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt