19
T, Birž
11 Nauji straipsniai

Aldona BALSEVIČIENĖ. Susitiksime...

Kūryba
Nustatymai

* * *

Baigiasi vasaris. Įdomu, kodėl tavo vardas toks panašus į vasaros. Poetas Vincas Mykolaitis-Putinas apie tave rašė, kad esi „apgavikas, vasaros vardu žieduotu prisidengęs.“ Iš tik­rųjų tavo pavadinimas atėjo iš lotynų kalbos žodžio „februum“ ir reiškė apsivalymą. Žmonės vis dažniau svajoja apie vasarą, planuoja būsimus darbus, kurių visiems netrūksta. Tu ypatingas ir tuo, kad turi mažiau dienų. Įprastiniais metais tau teko 28, o keliamaisiais – 29 dienos.

Jau pastebime, kad saulė kopia vis aukščiau, pamažu atsigauname nuo tamsos, dažniau pamąstome, kur klydome, pasvarstome, kaip nepadaryti naujų klaidų.

Buvai, žiemuže, vasarį labai nepastovi. Tai šalčiu stingdei, tai šilumos pažėrei. Svarbiausia, kad dovanojai šerkšną. Kai pamačiau šerkšnu pasipuošusius medžius, krūmus, negalėjau atitraukti akių. Visa augmenija įžengė į pasaką. Šerkšno deimantais suspindo medžiai, krūmai, žolė. Iš kur tiek grožio, tiek deimantų radai, žiemuže? Ačiū, tas vaizdas ilgai neišblanks, jį ilgai prisiminsime.

Negana to, nusprendei parodyti, kiek grožio slypi tavyje. Iš dangaus pabėrei didelių, šlapių snaigių. Jos tyliai leidosi ir šiltu patalu apklojo krūmus, medžius. Šie vos atlaikė tiek sniego. Gal augmenija norėjo atsikratyti šio sunkumo, bet nepajėgė – silpnesnės šakelės lūžo, o stiprios kentė svorį, nes neturėjo kitos išeities.

Prabėgo ir tai. Vasario mėnesį tu padovanojai žmonėms šv. Agotos duoną, kuri turi mus saugoti nuo gaisrų ir kelionėje. Ačiū už tai!

Vasario 16-ąją atšventėme Lietuvos nepriklausomybę. Prisiminėme Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašytą dokumentą, kuriuo skelbiama, kad atkuriama Lietuvos valstybė. 2018 metais paminėjome atkurtos valstybės šimtmetį.

Vasario 24-oji – šv. Motiejaus, dar vadinama Vieversio, diena. Tą dieną žmonės prisimindavo daug prietarų, burtų. Sakydavo: negalima sijoti grūdų, miltų, kad javų nepultų amarai. Moterys nešukuodavo plaukų, kad pasėlių neiškapstytų paukščiai. Daug žinojo mūsų senoliai.

Vasario pabaigoje tu, žiemuže, pavargai, leidai sniego krūvoms ištirpti, marioms atsikratyti ledokšnių, pakrantėms – sniego luitų. Marios tyliai pleškena, šnabžda, aptaria, kaip žiemą praleido, kaip ateinantį pavasarį sutiks.

Vėjas tavo valdose nuo laisvės net apkvaišo, tu jo nestabdei, leidai nudailinti takus, išsidūkti, savo galybę parodyti.

Pasislėpę paukščiai dar nesirodo, tik varnos dažnai įsitaiso medžių viršūnėse. Iš ten labai gerai matyti, kur kas nors išmes duonos kriaukšlę ar kitą skanėstą. Sulaukusios kranksėjimu praneša draugėms, kad gali prisidėti prie vaišių.

Juodkrantei atvėrei naujų pasakų, leidai pasigrožėti Raganų kalno skulptūromis žiemą. Jas apšvietei pasakiška šviesa. Vėlų pavakarį rinkosi žmonės su vaikais, nes tik tada 71 skulptūra nušvisdavo ir atverdavo paslapčių duris. Tako vidury žmonių laukė kepami blynai, garuojanti arbata, kava. Raganų kalnas šventė savo 40-metį. Jis primena čia dirbusius liaudies meistrus, kurie be užmokesčio su meile savo darbus, savo širdies šilumą paliko visai Lietuvai.

Ačiū, žiemuže, žinau, kad tu išeini, susitiksime po metų. Nepasenk!

Aldona BALSEVIČIENĖ
Juodkrantė

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt