21
Š, Rugs
10 Nauji straipsniai

Gražina ČEKAVIČIENĖ. Mano vaikystės pavasaris

Kūryba
Nustatymai

* * *

Jau eina pavasaris, eina
Per seną patižusį sniegą.
Kasose beržo supasi saulė,
Katinai naktimis nebemiega.

Jau ilgėja dienos, ilgėja,
Bunda žemė po vaiko kojom.
Nubučiuota pavasario vėjo
Tarsi nuotaka laukia rytojaus.

Pirmas pavasario mėnuo įsibėgėja, bet žiema tebekaraliauja. Dieną pietų pusėje saulė nulaižo sniego klonius ir pasimato juodai rudas žemės ruoželis arba susivėlusi užsimiegojusi žolelė. Stogai kratosi šaltų kepurių, o iš mokyk­los grįždami pradinukai uoliai daužom balų ledą. Tačiau naktį, išsprukusi iš pavasario gniaužtų, žiema vėl viską slepia po baltais patalais. Vėl ryte pasitinka užšalusios balos ir nuo stogų karantys varvekliai.

Pasitinka ir veltiniai su užmaunamais kaliošais (jie labai nepraktiški, nes bukom guminėm nosim nepradaužia ledo). Audamasi tą įkyrėjusį apavą kasryt klausiu mamos: „Kada ateis pavasaris?“ Atsakymas vienodas: „Kada atšils“. Tai reiškia, kad pusbačius matysiu kaip savo ausis, o apie patiriamą malonumą daužant kietu kulnu ledą, galiu tik pasvajoti.

Neiškentusi po pamokų nubėgu pažiūrėti, kokie reikalai mano griovyje. Jis yra pievoje, kuri už tvoros ribojasi su sodu. Tai gilus melioracijos griovys, karštą vasarą išdžiūstantis sausai, o rudenį tik tik sutalpinantis lietaus vandenį. Žiema griovį paverčia stebuklingu objektu. Sugulame su drauge ant pilvų ir šūkčiojam iš nuostabos, žiūrėdamos į susisluoksniavusius ledo kristalus. Įšalusios žolės, tarsi raganos plaukai, lede sustingusi varlė ir tie paslaptingi suledėję oro burbulai primena pasaką apie sniego karalienę. Dominuoja žalsvos, pereinančios į melsvą spalvos, dar švelniai gelsvos, rusvos, daug kur žėrinčios sidabru. Užėjusios pūgos paslepia šį žavų stebuklą.

Griovys mane nustebina pavasarine nuotaika. Jo kuproje ledas suskeldėjęs, o pro plyšį nedrąsiai veržiasi vanduo. Tačiau pakraščiai apkloti kietu sluoksniu. Manyje užverda kovos dvasia: imu kulnu daužyti ledą. Rezultatas netenkina – ledas per kietas, kaliošu pakaustytas veltinis – per minkštas. Į galvą ateina gera mintis: atsargiai daužyti nuo vidurio einant į pakraštį. Pasisekė. Išlaisvinto vandens plotas didėja. Dar, dar... ledas įlūžta, veltiniu apauta koja panyra į griovio gilumą. Išsikapstau iš tos ledinės duobės ir skutu namo. Iš baimės nejuntu stingstančio šalčio prisilietimo prie odos. Mintyse prašau, kad tik nesutikčiau mamos. Nesutinku, laimingai pasiekiu namus. Mąstau, kaip mamai nematant iki ryto išsidžiovinti veltinį?

Deja, visi mano gudrumėliai nueina niekais. Atėjus rytui veltinis vis dar šlapias ir tenka graudžiu balseliu mamai papasakoti „pavasario darymo“ bandymą.

Po mamos baimės kupinų šūksnių, „kad vieną kartą geruoju nesibaigs tie bandymai“, prie kojų atsiranda išsvajotieji pusbačiai. Apsiaunu ir skubu į mokyklą. Tą gerą kilometrą skrendu tarsi būčiau sparnuota – kaip smagu pračiuožti balučių ledu.

Klasėje manęs laukia staig­mena. Suolo draugas Česiukas paduoda į laikraščio skiautę suvyniotą... neaišku ką. Atsargiai (kartą taip dovanų gavau varlytę) atlankstau popierių ir išvystu gležnutes miško žibutes. Cypteliu iš džiaugsmo ir glaudžiu prie jų veidą. Jos dvelkia bundančios žemės, jaunos žolės, gaivaus pavasarinio vėjo kvapais. Pasižiūrėti pavasarinio stebuklo sulekia klasės draugai. Visi gėrimės, o Ilona žiobteli: „Kur Česiukas aptiko gėlytes?“ Ji naujokė ir nežino, kad jis gyvena miške. Žibutės dar labai mažutės, net jų akučių spalva neryški, reikia pamerkti, nutaria didžioji Janytė (yra ir kita Janytė) ir pamerkus padovanoti mokytojai. Vieningai pritariame. Didžioji Janytė (taip ją vadiname, nes yra net dviem galvom aukštesnė už ištįsėlį Maruševičiuką, o ir amžiumi vyresnė, aišku, ir protingesnė), priėjusi prie savo suolo, paima rašalinę, pakrato tikrindama, kiek likę rašalo, ir nudžiunga, kad ji beveik sausa. Janytė išbėga iš klasės su rašaline rankose. Grįžusi parodo jau paruoštą indą gėlytėms. Kad gėlytės nenuskęstų, į dugną įdėta sugeriamojo popieriaus skiautelių, įpilta vandens. Atsargiai pamerkiamos žibutės. Iškilmingai pastatome ant mokytojos stalo.

Pasigirsta skambutis, prie durų artėja sunkūs seno žmogaus žingsniai. Mokytoja atidaro duris, įeina į klasę. Pasisveikinam. Ji atsisėda prie stalo, pasideda klasės žurnalą ir pamato pavasario stebuklėlį. Raukšlėtas veidas nušvinta plačia šypsena, pirštai švelniai paliečia gležną žiedelį, o lūpos ištaria: prima vera – pavasaris. Saulė pažvelgia pro langą ir įmeta klasėn saują auksinių dulkelių. Kumšteliu Česiuką, pagirgždinu pusbačius ir, žvelgdama į mokytojos veidą, pajuntu, kad pagaliau atkeliavo taip lauktas pavasaris.

Paskutinius ledus spardo kielės,
Teška šiltas auksinis lietutis.
O širdelėj, žiemos nukamuotoj,
Skleidžias meilės ir gėrio žibutės.

Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt