Danutė RUSECKAJA, Vilnius

Kūryba
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių  kūrybos

Pasakėčia apie muses

Skrenda musės kaip nesavos:
Viena ką tik kailin gavus,
O kita – tikra vikruolė –
Klausinėti ėmė uoliai:

– Ko šnirpšti čia išsigandus?
– Jis mane užmušti bando!
– Na tai kas? Gal jis tau plojo,
Kad aplink gražiai skrajojai?

– Koks gyvenimas siaubingas!
Visi kerta, kas netingi,
Vaikosi po visą butą,
Lyg kitų darbų nebūtų.

– Nebeverk, nurimk, mieloji!
Aš skrendu – visi man ploja,
Stebi, kaip aukštyn aš kylu...
Girdžiu žavesį nebylų.

Kai darau kilputę mažą,
Nutrūktgalvišką viražą –
Žavisi net atsistoję
Ir audringai, garsiai ploja!

– Kvaile, tave nugalabys!
– Nori man paspausti „Labas“!
– Jie juk bjaurisi, nemyli...
– Tai tada sėdėki tyliai

Ir dejuok, kad nelaiminga.
– Šį gyvenimą siaubingą
Reikia vieną kartą baigti...
– Ei, nurimk, nustok čia svaigti!

Mokam vaikščioti, skraidyti,
Mirties kilpą, staigų krytį...
– Aplink – smarvė...
– Žydi gėlės!
– Nuoskaudos, aitrus kartėlis...

Musės zvimbė, triukšmą darė
Ir, labai įsismarkavę,
Nepamatė, kaip pakilo
Laikraštis. Viena nutilo.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Aš jums pabaigai – moralą:
Vieni išmatose malas,
Kiti uosto gėlių žiedus,
Nektaru gaiviausiu rėdos.

Kurie nuolat aplink zyzia,
Kailin gauna greit įgrisę,
Kiti skraido kaip ereliai
Ir atrodo nerealiai.

Ei, gyviau! Pasaulis mielas!
Žydintys laukai ir pievos...
Inkščiančiam pasaulis – juodas,
O jis pats – tarsi akuotas.

Nuotaikingi džiaugias, skraido,
Šypsena tikra ant veido...
Jie gyvenimą brangina
Ir gurkšnoja tarsi vyną.

 

Gyvenkime šiandien

PRAEITY nebereikia kapstytis,
Nes pakeisti ten nieko negalim!
Nebebuvo dienos vienalytės,
O ir nuopelnų trūko medaliams.

Sukam galvą, KAS BUS, ko tikėtis:
Žengti žingsnį ar susilaikyti,
Ar išvengsim sviestos į mus ieties,
Ar skandins kliūtys plaukiančią lytį?..

Kam svarstyti? Bus taip, kaip bus lemta.
Kadais šliaužę, pakyla drugeliai.
Turim šulinį dar neišsemtą –
Reiškia, visko YRA ligi valiai.

„Kad galėčiau...“, „Jei leistų...“ – kiek kartų
Graužėmės ir sau keistis žadėjom.
Nepakeisim. Ties Viešpaties vartais
Mes ataskaitą duosim Kūrėjui.

Džiaukimės tuo, ką ŠIANDIEN mums skiria,
Prie ko limpa ir žvilgsnis, ir rankos.
Didžią netektį, skurdą patyrę,
Kruopa džiaugiasi lyg radę banką.

Net jei bėdos į kampą įspeistų,
Jos taip pat juk nėra visagalės!
Ne vienutės mes žmonės, o miesto!
Džiaugtis priežastys būna banalios.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt