24
Š, Rugp
12 Nauji straipsniai

Vilija VILKELIENĖ. Auksinis berniukas

Gražinos Kalvaitienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

* * *

Pavasaris. Pirmosios žibutės Šleinių šilelyje dar nedrąsiai kelia savo melsvas galvutes. Kiek čia išbraidyta, išvaikščiota vaikystėje. Auksuolis gražiame mažame namelyje prie pat miškelio augo kartu su sese Nasturta. Kaimo vaikai jų nemėgo, o gal ir jie, Kaserevičiukai, kaimo vaikų nemėgo. Kas dabar jau ir bepamena. Pyko abu su sese, kad tėvai tokiais mandrais vardais juos apdovanojo. Jei tik pasirodydavo kokiame nors jaunimo susibūrime, šie tuoj ir šaukdavo: „Antai auksinis berniukas ateina.“ O jei dar sesė kartu būdavo, nesigėdydami pridurdavo: „O su juo ir kvietkelė nasturtėlė ar turtėlė.“ Tos pašaipos žeidė mažas jų širdeles. Kai paaugo, išdrįso vieną kartą prie šalinės paklausti savo tėčio, kodėl jis parinko tokį vardą. Tėvas atsisėdo ant grebės krašto, užsirūkė pypkę ir pasisodinęs šalia sūnų papasakojo vardo atsiradimo istoriją. O jos būta visai paprastos.

Susiženijo jie abu labai jauni, vos septyniolikos. Tačiau šeimos ilgai neturėjo ir kai jau visos viltys buvo žlugę, kai rodės, kad taip ir teks dviese gyventi, įvyko stebuklas. Kaip kitaip pavadinti, kai tau jau daugiau kaip keturiasdešimt, o Dievulis atsiunčia mažą gražų berniuką. Kaserevičienė nieko negalvodama apsikabino mažylį ir tarė: „Mūsų auksuolis teikėsi mus aplankyti.“ „Taip ir užrašėme bažnyčioje – Auksuolis. Kadangi šis vardas jokiose šventose knygose nerastas, parašėme dar ir Jono vardą, nes atkeliavai, kaip jau ir pats žinai, per pačias Jonines. Taip ir likai iki šių dienų Auksuolis-Jonas Kaserevičius“, – atviravo tėvas.

„O tai kaip sesei tokį vardą davėte?“ – neatlyžo sūnus. „Su sese buvo paprasčiau. Nors ir kaime gyvenome, bet tėvai leido mus į mokslus, abu buvome stambių ūkininkų vaikai. Tavo motina labai mėgo skaityti knygas. Užmigdo tave ir prie žibalinės lempos visą naktį skaito. Vienoje knygoje perskaitė apie mergaitę, vardu Nastenka, ir vis sakydavo: „Jei Dievas mums padovanotų dukrą, ji būtų Nastenka.“ Tik aš, beeidamas užrašyti vardo, su vyrais išgėriau naminės visą kvorcų. Po to vardo niekaip negalėjau atsiminti, tik nas... o kaip toliau – niekaip. Tai prie nas pridėjau žodelį turtas ir taip sesė tapo Nasturta“, – pasakojo tėvas toliau.

Nuo tos dienos man pradėjo patikti mano vardas ir jau nekreipdavau taip dėmesio į vaikų pašiepimus. Man atrodė, kad mano vardo atsiradimo istorija daug gražesnė už sesės, ir aš tuo didžiuodavausi.

1941 metų birželis liks atmintyje visą mano netrumpą gyvenimą. Tėvas liepdavo būti namuose ir nekišti nosies į kaimą. Vis sakydavo: „Gal nesužinos, kad namuose yra jaunuolis, ir nereiks raudoniesiems slibinams tarnauti.“ Tik nepagalvojo, kad juos, kaip turinčius daug žemės ir galvijų, pavadins buožėmis ir lieps per vieną valandą susirinkti mantą. Tėvas vis žvilgčiojo į kaimynų Juozuką, kuris mandrai vaikščiojo po namus ir vis kartojo: „Na ką, buožės, dabar tai jums bus riesta su jūsų auksiniu berniuku.“ „O tai kas mums bus?“– nedrąsiai paklausė tėvas. „Ogi keliausit pas baltas meškas, štai kas jums bus.“

Kelionė buvo baisi, net ir šiandien, po daugelio metų, akys prisipildo ašarų. Geležinkelio stotyje vaikai buvo atskirti nuo tėvų. Nei maisto, nei rūbo persirengti, viskas liko tėvų ryšuliuose. Sesė be paliovos verkė, o Auksuolis nerado žodžių jai paguosti, nes ir pats buvo išsigandęs, vos tramdėsi, kad nepravirktų. Buvo ir vyrų, kurie verkė kaip maži vaikai, tik niekas iš jų čia nesišaipė. Vagone kartu su jais buvo ir kunigas, jis ramino visus. Kai nepadėjo ir tai, sukvietė melstis. Malda sujungė ir nors trumpam visi pamiršo išgąstį, badą ir baisų tvaiką. Sustojus traukiniui nutildavo ir laukdavo, kas bus toliau.

Viena naktis buvo pati baisiausia. Traukinys sustojo, tačiau išlipti kareiviai neleido. Jie gėrė, keikėsi, o vėliau pasirinkdavo kokį vieną nelaimėlį ir lupdavo lyg bokso kriaušę arba išrengdavo kokią jauną merginą ir liepdavo šokti. Lyg to dar būtų negana, pamatė kamputyje du jaunuolius, susikabinusius už rankų. Paklausė, koks giminystės ryšys juos sieja. Gavę atsakymą, kad jie tik traukinyje susipažino, sugalvojo neva apženyti. Prievarta pripylė į burnas arielkos, o vėliau, visiems matant, liepė mylėtis. Nepaklusus jaunuolis tuoj pat buvo nušautas, o jį pakeitė kitas nelaimėlis. Tokios gėdos ir tokio pažeminimo aršiausiam priešui nelinkėčiau. Mergina neverkė, nedejavo, tik baltomis, stiklinėmis akimis žiūrėjo į vieną tašką. Jaunuolis atsiprašinėjo, o vėliau ir jis nutilo. Visa laimė, kad kartu važiavo kunigas. Jis apsikabino merginą ir tyliai, kaip tik gali kalbėti tyras, be nuodėmės žmogus, ramino: „Suprantu tave, bet pagalvok – jei būtų tie raudonieji vabalai po tavo kūną šmirinėję, o dabar nors savas. Gal duos Dievas, pamilsit vienas kitą ir gyvensit jiems ant pikto.“ O po to jau garsiau prakalbo: „Broliai ir sesės, mes esame lietuviai, katalikai ir niekad to nepamirškim. Laikykimės dešimties dievo įsakymų ir jie mums padės išgyventi šį košmarą. Visada tikėkim, kad ateis diena, kai grįšim į tėvynę ir tapsime laisvi.“

Tremtyje tėvų taip ir nesusiradome. Kur jie pradingo? Lyg ir į tą patį traukinį grūdo, tik į skirtingus vagonus, bet gal tik mums taip atrodė. Vardai, o gal ir lietuviškos darbščios rankos padėjo mums su sese išgyventi. Nuo vaikystės abu labai mylėjome gėles, tad ir Sibire sugebėjome prie trobelių jų pasodinti, aptvarkyti aplinką. Vėliau prižiūrėtojai mums su sese, jei dar trūkdavo darbo rankų, leisdavo pasirinkti žmones ir veždavo į miestelį, kur reikėdavo gėlėmis apsodinti Stalinui ar Leninui pastatytą paminklą ar kokio vyresniojo namus papuošti. Vis sakydavo: „Na ką, auksinis berniuk, šiandien tavo darbas – šiai vietai suteikti gražumo.“ Taip jie su sese sulaukė Stalino mirties, o vėliau – ir amnestijos.

Grįžo namo, tik namai jau nebe tie, ne ta Lietuva. Sunkiai pritapo jie prie naujos komunistiškos tvarkos. Jau net galvojo grįžti atgalios. Tik vieną dieną į duris pasibeldė nematytas svečias, prisistatė, kad yra kunigas iš Karaliaučiaus ir perdavė nuo tėvų laišką. Koks džiaugsmas užplūdo širdį ir namus! Tėveliai gyvi ir jiems rašo!

Kelyje į tremtį tėvų vagonas buvo atkabintas ir nukreiptas kita kryptimi, kur laukė partizanai – jie buvo padėję sprogmenis. Kilus sąmyšiui jiedu paspruko. Ilgai klaidžiojo miškais, kol atsidūrė prie kažkokio vandenyno. Kadangi visa manta buvo likusi pas juos, sumokėjo uosto darbininkui, o šis paslėpė dėžėse, taip atsirado Vokietijoje. Vėliau dar viename uoste rado bendrą kalbą su krovikais, pasiekė išsvajotą Ameriką. Čia įsidarbino anglių kasykloje ir tapo amerikonais Ksevais. „Viskas čia gerai, – rašo tėvas, – tik vieno labai trūksta – jūsų, vaikai, ir Lietuvos. Mes girdėjome, kad vyksta grąžinimas namo, tad tikimės, kad ir jūs jau Lietuvoje. Jei taip, tai šis laiškas pasieks jus. Vaikai, – rašė tėvas, – kad ir kaip sunku jums dabar, nepalikit gimtinės. Patikėkit, tai laikina, išsikovosime laisvę, duos Dievas, gal ir pasimatysime.“ Abu vis skaitė laišką, verkė, bučiavo ir kartu džiaugėsi, kad jų tėveliams viskas gerai. Daugiau jau nemąstė išvykti iš Lietuvos.

Daug metų praėjo nuo tos dienos. Kunigo ir tėvelių pranašystė išsipildė – tapome laisvi ir vieningi. Kai su sese važiavome į Baltijos kelią, kai susikibome rankomis ir pamatėme, kiek mūsų daug, supratome, kad tie penkiasdešimt metų okupacijoje nenužudė mūsų dvasios.

Paskelbus Lietuvoje nepriklausomybę širdis džiaugėsi. Laimei nebuvo ribų. Tik sesę palaužė sveikatos problemos. Iš namų be kitų pagalbos negali išeiti. Tad sėdi vaikų padovanotame krėsle ir klausosi „Marijos radijo“, kartu ir pasimeldžia. Vis prašo, kad Lietuvoje būtų taika, susiklausymas, kad ten, Seime, visi atsipeikėtų ir dirbtų tėvynės labui. O jis, Auksuolis, aktyviai įsitraukė į Sąjūdį. Lietuvos pakelėse atsiranda vis naujų kryžių. Auksuoliui nepatinka, kad jie stovi apaugę žolėmis. Sodina gėles. Už tai žmonės jį gerbia, vėl tapo mylimas. Tik niekas jau nevadina auksiniu berniuku. Tapo Auksuoliu Jonu Kaserevičium ir tuo didžiuojasi. Kito žmogaus tokiu vardu jam neteko sutikti. Gal tėvelis, suteikdamas vardą, kuris vėliau tremtyje jį gelbėjo, suteikė ir Dievo globą. Jei tik būtų tėveliai gyvi, šiandien padėkočiau už man vieninteliam suteiktą vardą AUKSUOLIS.

Vilija VILKELIENĖ 
Kalvarija

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt