21
T, Rugp
10 Nauji straipsniai

Gražina DAUGINIENĖ. Šešmargis

Ritos Mockeliūnienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

2019-ieji paskelbti Vietovardžių metais. Kultūros paveldo sergėtojai ragina atgaivinti užmarštin grimztančius vietovardžius – mūsų paveldo dalį. Šiuo pasakojimu noriu išsaugoti vieną man brangų pavadinimą.

Mano žemelė turi vardą. Kitiems ji – paprasčiausias sklypas, kurį matininkai numeriu paženklino. Tai Šešmargis – senoji mūsų sodybvietė. Įsiterpęs tarp didelių žemės plotų, kadaise priklausiusių jau Anapilin iškeliavusiems ūkininkams, o nūnai – jų anūkų išnuomotų ar išparduotų. ,,Sūrmaišis“, – šyptelėjo matininkė, nubraižiusi maniškio planą. ,,Iš tiesų“, – pamaniau. Matuojant, permatuojant, kaimynams vis tikslinant savosios nuosavybės ribas, buvęs taisyklingas keturkampis žemės plotelis tapo panašus į maiše suspaustą sūrį.

Kam sūrmaišis, o man visas vaikystės pasaulis. Paveldėjau aš tą Šešmargį kartu su keliskart didesniu sklypu ir nauja sodyba gretimame kaime. Ir ką gi aš, miestietė, ten būčiau veikusi? Patikėjau tą žemelę, kitados mus maitinusią, tiems, kas nori ir moka ją dirbti. Tik ne Šešmargį. Nematomais saitais jis tarsi laiko mane pririšęs prie to krašto, iš kur aš kilusi, prie tos žemės, kurią lietė mano vaikiškos basos kojos.

Stoviu prie to savo ,,sūrmaišio“, riboženkliais atskirto nuo kitų sklypų, o prisiminimai neša į vaikystės laikus, kai ten, ant neaukštos kalvelės, apsuptas šešiais margais žemės, augo medžių guotas. Jo viduryje slėpėsi šabakštynu virtęs senas sodas. Vasarą jame rasdavome aviečių, o rudeniop – sulaukėjusių rūgštokų obuoliukų. Iš tolo galėjai pamanyti, kad ten kažkas gyvena. Netoliese driekėsi smėlėtas kaimo keliukas, aplenkdamas žemėliau telkšančią meldų prižėlusią kūdrą su trimis beržais ant kranto. Po jais ir vienas kitas baravykas išdygdavo.

Mes gyvenome naujoje sodyboje gretimame kaime, o Šešmargyje tik šienaudavom pievas ar ganydavom gyvulius. Lig šiolei prisimenu, kaip iš ten siauru duobėtu keliuku pro kaimynų beržyną riedėdavo šieno prikrautas vežimas. Aukštai, pačiame jo viduryje, įsitaisiusi lyg kokioj gūžtoj, sėdėdavo mano mama. Apsigobusi plaukus balta skarele, saulės nurudintu veidu ir rankomis. Tėvas – priekyje jos, atsargiai važnyčiodamas ir kartu prilaikydamas vadžias, kad, arkliams stipriau truktelėjus, šienas nenuslystų žemėn. Palengva vežimas įsliuogdavo kieman ir – tiesiai į klojimą.

Gyvenome kartu su tėvo seseria ir jos vyru – mano krikštatėviais. Jie savo vaikų neturėjo, taigi buvau vienturtė ,,kvadratu“. Mano tėvas su seseria, anksti likę našlaičiais, įprato vienas kitu rūpintis nuo mažumės. Spėju, kad ir tą sodybą kartu su Šešmargiu pirko abu išvien. Tik užaugusi sužinojau, kad jie puoselėjo svajonę išleisti mane į žemės ūkio mokslus ir pavesti man rūpintis visu tuo geru.

O kol būsimoji agronomė dar vaikščiojo po stalu, suaugusieji spręsdavo savo reikalus patys. Svarbiausi klausimai kažkodėl kildavo per metines šventes. Gal kad atsirasdavo laisvesnio laiko, o ant stalo greta skanių valgių – pūstašonis grafinas naminio obuolių vyno. Pasivaišinę ir gerokai įraudę brolis su seseria pradėdavo energingai aiškintis, kas čia kam priklauso. Jų antrosios pusės į tuos ginčus nesikišdavo. ,,Atsidalinam! – keldavo balsą mano tėvas. – Atiduok man Šešmargį, ir aš išeinu. Statysiuos ten.“ Neprisimenu, ką atsakydavo krikštamotė, tik žinau, kad man būdavo labai smalsu, ką tėvas ten pastatys. Slapčia piešdavau to būsimo namo planą. Tokį su dideliais langais ir iš kamino į viršų kylančiais dūmais. Šalia lyg sliekas rangosi keliukas. Prie namo – gėlių darželis. ,,Jų ir sodinti nereikėtų“, – svarsčiau. Ten dar tebeaugo sulaukėjusios daugiametės gėlės. Pavasarį jos pražysdavo baltais, kaip dabartinių orchidėjų, žiedais.

Tik gaila, kad tam mano planui taip ir nebuvo lemta išsipildyti. Mat kitą rytą apie žemių dalybas visi būdavo pamiršę. Kasdienybė toliau tekėjo įprasta vaga. Iki kitų didžiųjų švenčių. Nežinau, kodėl mano tėvui toks širdžiai mielas buvo tas Šešmargis. Ir kodėl man jis patiko. Gal dėl tų gėlių, niekieno nepuoselėjamų ir metų metais vis tebežydinčių palei kelią. O gal dėl kalvelės, nuo kurios atsiveria plačios erdvės. Mūsų naujoji sodyba iš visų pusių apsupta miškelių, o aplink Šešmargį – plyni laukai. Toks lengvumas ir tokia ramybė apimdavo ten nuėjus. Atrodo, būtum ir būtum, ir niekur iš ten neitum. Nežinau, kokie kerai Šešmargyje veikė.

Ir tebeveikia lig šiol.

Daug vandens Šešupe nutekėjo nuo to laiko. Kuriantis kolūkiams mūsų šeima išsibarstė kas kur. Visa turėta žemė perėjo valstybės žinion. Šešmargis irgi. Ilgai dar prie to smėlėto keliuko pavasariais žydėdavo gėlės, panašios į orchidėjas. Niekur daugiau tokių nemačiau. Kiti laikai, ir mados kitos. Tik mano žemelė ta pati. Ir vardas jos toks pats. Šešmargis.

Dabar jis gražiai suartas, o pavasariais ten tyvuliuoja geltonų rapsų jūra. Arba vilnija javai. Gal, sakau, mano vienturtis sūnus, pavargęs nuo miesto triukšmo, vieną gražią dieną man pasakys: ,,Mama, atiduok man Šešmargį. Statysiuos.“ Kas žino, kas žino. Viskas pasaulyje sukasi ratu.

Gražina DAUGINIENĖ 
Vilnius

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt