24
Š, Rugp
12 Nauji straipsniai

Gražina KALVAITIENĖ. Pavasaris – tai metų rytas

Gražinos Kalvaitienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

* * *

Visi ilgesingai laukėme pavasario. Nusibodusios buvo tos ilgos naktys ir nykios, pilkos dienos, galvojimas apie trapų, vis tirpstantį gyvenimą.

Suaižėjo ir ištirpo upėse ledai, nuskambėjo, nučiurleno pavasariniai vandenys. Atrodė, kad ir žemė kartu čiurleno.

Pavasaris įsigali su pirmaisiais žiedais, kai pražysta šalpusniai, kai blindės iškelia savo mielus kačiukus, aukso dulkelėmis vaišina biteles. Kiekvienas pavasariu džiaugiasi ir džiugina kitus savaip. Gamta – tai amžinas stebuklas. Čia viskas gražu, čia viskas kvepia. Kad ir aptemdo kartais dangų pilki debesys ir prasiaučia šlapdriba, vis tiek jau pavasaris – tai metų rytas. O girioje išdidūs rausvažiedžiai žalčialunkiai ginčijasi su mėlynom žibutėm, kurių žiedai kvap­nesni. Kiekvieną kartą, kai einu pasigrožėti žibutėmis, prisimenu, kaip vaikystėje pirmą kartą žibuokliauti vedėsi tėtukas. Ėjome toli toli, pro gurgiantį upelį į tamsias miško gelmes. Einant pro šakotus medžius tėtis lenkė galvą prieš medį. Prisimenu tą spengiančią miško tylą, atšutusių drebulių kvapą, samanų vėsą. Kažkur kiauksėjo vieniša lapė.

Ten, kur stovėjo aukšti, seni medžiai, lingavo eglynai, staiga aukštai pasigirdo piktas urzgimas. Užvertę galvas aukštai medyje pamatėme į katę panašų, piktai išsišiepusį dėmėtą žvėrį. Tėtis teištarė – lūšis. Paėmė mane už rankos ir liepė skubėti iš šios girių tankmės. Ėjau, kiek kojos nešė... Nepamačiau nei žibučių, nei rausvažiedžio žalčialunkio. Tik pasiekus palaukę, kur švytėjo baltmarškiniai pamiškės beržai, nurimau.

Visada pasiilgstu gimtinės laukų – savo vaikystės žemės. Nieko nėra gražesnio už pirmąjį žibutės ar šalpusnio žiedą, už pavasarinių žemės kvapų dvelksmą – ten, kur virš dirvonų suvirpa vieversių – artojų paukščių sidabro gaidos, kur kuoduotosios pempės striksi nuo kupstelio ant kupstelio ir šaukia: „Sveiki gyvi, sveiki gyvi...“ Kur rausvoje aušroje švytėdami pavasariniu džiaugsmu lazdynai ir blindės kviečia ateiti ir žada aukso dulkelių. Ten, kur brėkštant žarom girdisi gervių trimitai ir gandrai linkčiodami žingsniuoja po pažliugusias pievas... Ten, kur beržo viršūnėje tupinti pilkaliemenė varna traukia serenadą savo išrinktajai, o palaukėse prie sodybų švilpauja varnėnai ir džiūgauja suradę inkilėlius, prisimindami savo tolimas keliones. Ten, kur saulės laida lieja nenusakomų spalvų paletę ir į pamiškės laukus išbėga mielos stirnaitės. Tada žemė būna tokia kvapni ir švelni, laukianti beriamo grūdo. Taip ir norisi pavaikščioti basai, pajusti žemės vėsą...

Bus Velykos – naujas, dangiškas pavasaris dvasioje. Ir žmonės, ir paukščiai, ir medžiai klausysis Velykų varpų...

Gražina KALVAITIENĖ 
Kazlų Rūda

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt