24
Š, Rugp
12 Nauji straipsniai

Birutė JONELIENĖ. Zyliukai

Gražinos Kalvaitienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

* * *

Kai išaušo pavasaris, sučiulbo ir sugrįžę emigrantai, ir jaunikliai žvirbliukai, bet jie į balkoną užsukdavo rečiau. Ryte, man atidarius balkoną, iš netoliese augančio medžio pasigirsdavo visas sparnuočių choras. Žinojau, kad tai mano globotiniai sveikina mane. Žvirbliukus pakeitė zylutės. Vieną dieną pievoje pastebėjau didelį būrį dar ne visai apsiplunksnavusių, ne visai sparčiai skraidančių zyliukų. Internete paskaičiau, kad viena vada gali būti 10-15 jaunik­lių, o ten buvo gal kokios dvi vados. Suprasdama, kad mamytei zyliukei išmaitinti tiek burnų tikrai nelengva, ji turi po 300 kartų skristi parnešti maisto, bandžiau palengvinti tą jų naštą – paberdavau saulėgrąžų, kad nereikėtų gaišti ieškant maisto.

Tos gudruolės tuoj pasinaudojo šita vasaros valgykla. Atsiveda ant balkono krašto du mažučius, pasišiaušusius zyliukus, pati mama nusileidusi žemyn paima saulėgrąžos sėklą, o paskui, kojyte prispaudusi, atgnybia gabalėlį, paduoda į vieną pražiotą snapuką, paskui – į kitą. Paskui vėl neria žemyn kitos sėklytės ir vėl dalina pakaitom atskridusiems kitiems vaikučiams. Labai gražu būdavo žiūrėti, kaip ji maitina tuos savo mažylius. Paskui nedrąsiai ir jie patys bandė nusileisti, pasiimti sėklą, ir, ant balkono krašto prispaudę kojyte, atsignybdami valgyti.

Balkono durys būdavo ir naktį pravertos, jie beveik kasdien įstriksėdavo į kambarį ir skraidydavo, nerasdami kelio atgal į lauką. Tai ant šviestuvo atsitupia, tai ant sekcijos, tai įsikibę į užuolaidą kapoja ją snapuku, norėdami prasiskinti kelią į laisvę.

Vienas zyliukas, paskraidęs kambaryje, taip trenkėsi į lango stiklą, kad nukrito prie balkono durų. Puoliau gelbėti nelaimėlio, pastebėjau, kad jis dar gyvas, žiopčioja. Bet daryti dirbtinį kvėpavimą paukštukams niekas nepamokė, tai, nežinodama ką daryti, patupdžiau jį iš rankšluosčio padarytame lizdelyje ir padėjau lauke prie balkono durų. Beveik valandą jis ten tupėjo, o paskui atsigavo, paėjo į kitą balkono galą ir nemačiau – ar nuskrido, ar nukrito žemyn.

O vieną dieną pietavome virtuvėje. Zyliukas atskrido ten, nors reikėjo perskristi kambarį, prieškambarį. Atsimušė į lango užuolaidą. Kol galvojom, kaip jį išleisti laukan, apsukęs kelis ratus virtuvėje, rado kelią atgal. Ilgokai jie vis paskraidydavo kambaryje, kol susipažino su aplinka, kurioje gyvenu, kol įgijo patirties ir suprato, kad ten geriau nebandyti patekti.

Dažnai atskrenda suaugę zyliukai, pasiima sėklytę ir kaip strėlės neria atgal. Valgo gal medyje, nusinešę į saugesnę vietą. Jie bailesni, jie visai nenori draugauti – svarbu, kad maisto gautų. O kokie vikrūs – kaip akrobatai moka pasikabinti žemyn galva, tupėti ant skalbinių virvės, ant sienos.

Taip pat maitinami, prižiūrimi, šią žiemą mano sparnuočiai jau ne tokie – ne jaukūs ir draugiški naminukai, bet laukiniai. Palesė – nuskrido. Niekada savo čiulbėjimu neplinksmina ir nepadėkoja. Niekas nepakeis Komendanto ir jo šeimynėlės – tų ypatingų, mielų žvirbliukų, kuriuos stebėdama galėjau labiau pažinti sparnuočių gyvenimą.

Birutė JONELIENĖ
Prienai

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt