19
T, Birž
11 Nauji straipsniai

Aldona MAKSVYTIENĖ, Regina PALEVIČIENĖ, Danutė ŠERŽENTIENĖ

Ritos Mockeliūnienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių  kūrybos

Jei reikės...

Mamai

Degančių aguonų kibirkštis surinksiu
Ir delne suspaudus nešiu tau vienai.
Nors jos skaudžiai kandžios
Pulso tankius tvinksnius,
Dėl tavęs ištversiu – tu juk tai žinai.
Židinį įkursiu, kad liepsna kvepėtų
Net pačiam toliausiam sodo pakrašty...
O sūpuoklėj supsiu valandas iš lėto,
Kad ilgiau pabūtum dar su manimi...
Jei reikės, sudušiu bangele prie kranto
Ar pečius apglėbsiu pušele žalia...
Jei kažkas nuviltų ar kažkas išbartų,
Dar ne vieną kartą grįšiu pas tave.
Tik išsaugok dainą kaip vestuvių žiedą,
Kaip žibuoklės mėlį savo akyse...
Laikas metų vingiais tyliai tyliai brenda –
Tu šypsaisi balta sodo vyšnele...

Aldona MAKSVYTIENĖ
Vilkaviškis

 

Glosto žvilgsnis tylus

Mamai

Bučiuoja žaros paliktus namų slenksčius,
Paryškindamos staktoj rėžį vaiko ūgio.
Sulėtinu žingsnius, sustoju ir lenkiuos,
Mamos daržely tebežydi baltos plukės.

Atsargiai glosto pašalius namų dvasia,
Tik vėjai durų rankeną garsiau klebena.
Šilti lašai, suvilgę žiedlapius rasa,-
Suspindo ašara sūri, tikra – ji mano.

Lyg prie mamos prie vyšnios taip saugu,
O virš galvos – šakoj paklydusi žvaigždutė.
Ankstyvas paukštis švilpteli viršum laukų,
Atrodo, taip sėdėčiau per didžiausią liūtį.

Užuodžiu blynų kvapą slenkant kaminais,
Svirtis, pakėlus petį, retkarčiais suvirpa.
Prisėdu ant suolelio po alyvom, kur kadais,
Ilsėjosi visa šeima per dieną nusidirbus.

Tik kai į pilką Dangų mėnesienoje žiūriu,
Atrodo, tavo akys, mama, mane glosto.
Mes juk abi panašios, nes ir aš turiu
Duobutę tokią pačią, kaip ant tavo skruosto.

Regina PALEVIČIENĖ 
Vilnius

 

Partizanų motinoms

Jie buvo Laisvė, jie buvo Lietuva
Tame mažam, drėgnam raistynų kauburėly,
Po eglių šakomis žeminėje troškioj.
Jie tebebuvo Laisvė tylioj, graudžioj dainoj
Ir ašaroj, tokioj karštoj, tokioj sūrioj,
Neišverktoj, neišraudotoj.

Jie tebebuvo Laisvė,
Jie buvo Lietuva.

O kontūrus žemėlapio tos Lietuvos
Ant bruko akmenų Bažnytkaimy tyliam
Krauju išbraižė jaunas partizanas.
Jie buvo Lietuva ne dėl savęs –
Dėl mūsų, likusių, pabėgusių, tylių ir susigūžusių.
Ir dėl dainos apie rūtelę žalią
Ir piliakalnių žilų,
Dėl kryžiaus palei kelią.

O po tuo kryžium kažkada
Marija motina raudojo
Ir budeliai jai leido verkti mirštančio sūnaus,
Ir ašarų jai slėpti nereikėjo,
Ir skausmą savo išraudoti ji galėjo.
O kaip Lietuvė motina išverkt galėjo savo kančią,
Ant grindinio išvydusi sūnelį rūbais nuplėštais
Ir spardomą į pačią širdį ir į galvelę tokią jauną.
O, motin, kaip iškentėjai šitą kančią,
Ją akmeniu širdy paverst turėjai,
Nes šitie budeliai net verkti tau neleido.
Tad kaukti tarsi vilkei jai beliko
Parpuolusiai vidurnakty gūdžiam.
Prie tos obels, sūnelio garbei pasodintos.
Tik kaukt kaip tarsi vilkei jai beliko,
Kai irštvoje vilkiukų neberanda.
Ir taip juodos nakties glėby
Raudojo partizanų motinos,
O galbūt jų širdy, erškėčiais vainikuotoj,

Raudojo Lietuva,
Raudojo Laisvė...

O, Dieve laimink šitą šalį,
Kur tiek kančios ir tiek vilties,
Kur tiek dainų ir tiek raudų
Ir miško glūdumoj nežinomų kapelių.

Danutė ŠERŽENTIENĖ
Telšių r.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt