24
Š, Rugp
12 Nauji straipsniai

Gražina KALVAITIENĖ. Pavasario spalvos

Gražinos Kalvaitienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

* * *

Balandis – pats maloniausias pavasario mėnuo. Sprogsta pumpurai, virš baltaliemenio beržyno pasipila žalsva mig­la. Vakarai pakvimpa sprogstančiais klevais ir beržais. Žemė kvepia net ir pačiuose nuošaliausiuose kampeliuose. Balandžio orai permainingi – ir giedros šalnos šalvena, ir sausra alina – vis tiek diena ilgyn ir ilgyn. Saulė atgimstančios gamtos laiptais kopia vis aukštyn ir aukštyn, kviesdama ir žemę, ir žmones, ir paukščius į kelionę – į aukštą žalsvėjantį pavasario kalną.

Kartais debesų kalnai auga kaip balti bokštai, glaudžiasi vienas prie kito, patamsėja ir smagiai nulyja, nugriaudėja. Kiekviena diena vis aukštyn ir aukštyn pakelia želmenį ir žolę, gėlytę ir medelį. Pavasaris veržte veržiasi, paukščiai būriais grįžta. Miškuose pasklinda žibuoklės, pabaliuose auksu nugeltonuoja purienos, šiluose išsiskleidžia pūkuoti šilagėlių varpeliai. Laukai ir upeliai, visi miškai ir girios dainuoja pavasariui. Saulė virpa jų rausvose šakose, sprogstančiuose pumpuruose ir žadina žemės širdį. Baltą žiedų kilimą nukloja plukės. Miškai prisipildo įvairiausių balsų, giesmių, trelių. Visos dienos – žalsvo atspalvio. Saulėtą, šiltą dieną pumpurų žalsvumas dar žalesnis. Beržai ir klevai pasipuošia švelniais, kvepiančiais lapeliais. Subaltuoja pabaliuose ievos. Nuo pat pavasario iki vėlyvos vasaros dainuos kikiliai. Kyla troškimas kuo greičiau eiti į miškus, į laukus, į paupius ir klausytis paukščių klarnetų muzikos, kur lakštingalos traukia savo giesmelių posmus, virpinančius širdį. Prieš saulės tekėjimą gegutė pasigarsina savo ku-kū, net beržynus suvirpina savo skardžiu kukavimu. Gegule, gegule, liūdnas paukšteli, kiek man dar metelių atskaičiuosi? Subaltuos žiedų debesys – žydės sodai, pienės kaip geltonos saulutės nuklos visas pievas. Gegužę kiekviena pieva – žiedų pasaulis, kurio nei krašto, nei pabaigos nematyti. Kiekvienas žolynėlis nori parodyti savo žiedelį, savo sielelę.

Tuoj minėsime Motinos dieną – pačią švenčiausią ir brangiausią.

Toli prie žalio kaimo gyvena mano mintys... Nuskambėjo paukščių balsais pavasariai, margiausiais kilimais nužydėjo vasaros, nušnarėjo auksiniais lapais rudenys, pralėkė baltosios žiemos... praskriejo ir metai. Nieko nėra amžino – stovėdami išmirė medžiai, išnyko vienkiemiai, užgriuvo šuliniai. Liko tik prisiminimai – laiko gijos. Prie vartelių, prie žydinčios vyšnios stovinti mamutė, ilgesingu žvilgsniu ji išlydi ir laukia sugrįžtant... Namai, alsuojantys ramybe, užuovėja, šiluma...

Gražina KALVAITIENĖ
Kazlų Rūda

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt