19
T, Birž
11 Nauji straipsniai

Ramutė SARAPINAVIČIENĖ, Vilija DOBROVOLSKIENĖ

Kūryba
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos

***

Po alyvų lietaus
Žaluma jau prinoko.
Tu neklauski lietaus,
Kur dainuoti išmoko.

Iš gegužės raibos,
Iš lakštingalos trelių,
Gal iš ryto aušros,
Gal iš mažo žiogelio.

O alyvos lietuj,
O lietus virš alyvų
Ir suskambo kartu
Nuostabiausiu motyvu.

Ramutė SARAPINAVIČIENĖ
Kazlų Rūda

 

Rotuliai

Pirmos žibuoklės –
Rotuliuos.
Pirmasis vasaros šokis –
Rotuliuos.
Ir vaikystės pavasariai, ir rudenys –
Rotuliuos.
Ilgos pradalgės.
Baltos ramunės.
Jono šventės ir laužo paslaptys.
Pirmas skrydis nuo žirgo –
Rotuliuos.
Ir pirma lydeka Nemuno potvyniuos
Rotuliuos.
Mano gentys čia gyvenimus lipdė –
Supo vyges ir ėjo į karą.
Ir žinojo –
Čia šaknys…
Amžiams šioje žemėje liksim.
Dar menu baltą sodą ir pienes,
Vakarienei – bulvių šutienę,
Kvapnią duoną –
Ką tik iš krosnies –
Ir rytais karštą kakavą.
Čia dienų daug prabėgo
Vaikystės,
Dukros siautė po pievą žalią.
Tik anūkai jau niekad
Nebevaikščios po protėvių žemę…

 

***

Šventoji – mažas upeliukas,
Riba tarp Pašvenčio ir Smalininkų.
Pavasarį gal pora metrų,
O vasarą – per gaidžio žingsnį.
Žąsytkojai, geltonom kojomis
Srovėn gaivion subridę,
Į kitą krantą pasiskint jų kvietė.
Nei peršoksi,
Nei perbrisi ankstyvą kovą
Polaidžiui vis plaukiant.
O vasarą palei upelio tėkmę
Pievoj saulutės šypsenom
Su saule mainės,
Rausvas ir baltas galvytes iškėlusios
Jos droviai į padanges dairės.
Šalia pušynas sausas
Ir skruzdėlės ropoja –
Tokie atsargūs buvom,
Kad neužmintumėm jų koja.
Vaikystė Pašvenčio smėliu bėgiojo.
Bitutės nešė viržių medų.
Apuokas uosyje naktim kvatojo.
Keliai čia mano, brolio, pusbrolių.
Gyvi prisiminimai bėga ligi šiolei.
Tik mes dabar jau niekada
Neįbrendam Šventojon...

 

***

Išsivirkim kavos
Ar Nemunu kvepiančios
Pievų žolelių arbatos
Ir susėskim ratu ant kalvos,
Kur tėviškė matos.
Susirinkit iš Pašvenčio, Jurbarko ir iš Šiaulių,
Iš Rotulių, Skirsnemunės, Palėkių, Šakių.
Vėl sukurkime laužą artimiausių genčių.
Vyrai – Jonai, Antanai, Pranai,
Vytautai, Andriau, Juozai, Kęstuti –
Vėl užtraukit „Ulonus“, kad skambėtų laukai.
Kad banguojantis Nemunas
Tarsi giesmę genties amžių amžiais ainiams
Kartotų. Te jų širdis daina ši palies.
Moterys – Monika, Elzbieta, Marta, Elena –
Mus pagimdžiusios,
Mūsų giminei davusios dvasinio peno,
Jūs pritarkite vyrams aukščiausiais balsais –
Te vaikai ir vaikaičiai iš toliausių kraštų
Čia nors kartą visi susieis.
Mūsų gentys – protėviai, seneliai, tėvai –
Gerdami kavą arba
Kvapnią Nemuno pievų arbatą
Laimins mus nuo kalvos
Žvelgdami į mūs giminę –
Tvirtą, linksmą ir gražią.
Prie Nemuno, prie Mituvos ir Imsrės
Gimtinė mano žydi nuostabi.
Jaunystė valtele kadais čia irstės,
Čia buvo vakarai šilti šilti.
O mano dienos, mano dienos
Su vėjais bėgo basomis.
Kasmet žydėjo baltos ievos,
Alyvos svaigo naktimis.
Ir gelsvas lengvas mano pienių šypsnis
Nuskrisdavo virš Bišpilio baltu pūku.
O Nemunas lyg žaislą nešė sielius.
Graudino sielą dainos ligi paryčių.
Gimtine mano, svajonių mano mieste,
Čia mano dienos, čia senų tėvų kapai.
Buvai ir būk ramybės mano uostas,
Ir į tave parves visi keliai.

Vilija DOBROVOLSKIENĖ
Elektrėnai

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt