24
Š, Rugp
12 Nauji straipsniai

Vincė VASYLIUTĖ. Mano vaikystės istorijos

Kūryba
Nustatymai

Sibiro gėlės

Buvo vasaros pradžia. Visus jaunus vyrus (tėveliui buvo 35 metai) veždavo kirsti miško už keliolikos kilometrų. Mes, vaikai, vakarais laukdavom jų grįžtant prie „učiastko“ kontoros. Jau žinojome iš medkirčių, kad ten toli, kur jie kerta medžius, yra pievelė, o joje žydi (kad ir nedaug) gėlės. O gėlių ten, Sibire, augo labai retai, todėl mes ir prašydavome, kad tėveliai jų mums parvežtų iš tų pievų.

Tąkart irgi laukėme sugrįžtančių iš darbo tėvų. Taigi, sulaukėm jų parvažiuojant. Aš, žinoma, žiūrėjau, ar turi mano tėtis rankoje gėlių, ir nusivyliau pamačiusi, kad vienoje rankoje jis laiko kirvį, o antroje – terbikę, kurioje veždavosi į darbą maistą pietums. Išgirdau mane šaukiant, pasisukusi į balsą pamačiau, kad man šypsosi krikštatėvis. Jis mane dar kartą švelniai pavadino vardu ir aš, nugalėjusi savo drovumą, priėjau ir greitai paėmiau iš jo rankų puokštelę gražių, ryškiai oranžinių gėlių. Ten jas vadino „žarki“, o mūsų kaime, kur ir dabar gyvenu, jas vadina „jaučio burbulais“. Lietuvoje jie daugiau gelsvos spalvos. O jau kaip gardžiai kvepia! Tiesa, pamerktos žydi labai neilgai, kaip ir daugelis lauko gėlių. Turbūt jau vaikystėje nedrąsumą nugalėjo meilė ir potraukis tam, kas gražu (o kas gali būti gražiau už gyvą gėlę?), nes gėlės patinka visiems, o tokioje vietoje, kur jų būna labai mažai, jos įgauna didelę prasmę.

Ir dar vienas vaizdelis stovi akyse, irgi apie gėles. Mūsų kaimelis, gal gyvenvietė, buvo išsidėstęs lygioje vietovėje, o už jo, gal už kokio kilometro, stūksojo kalnai – tokie dideli akmenys, apsamanoję ir lyg tyčia sukrauti vienas ant kito, o tarp tų didžiulių akmenų augo krūmai smulkiais lapeliais. Pavasarį jie apsipildavo smulkiais žiedeliais. Tą augalą ten vadino „bagulniki“. Žiedų spalva buvo rausva, labiau panaši į burokėlių, tiesa, kartais rasdavom ir baltais žiedais žydinčių krūmų. Tuos žiedus labai noriai skabydavo ožkos ir mes, vaikai. Jų saldrūgštis skonis buvo gana malonus. Kartais vyresnieji, brolis ir sesuo, nusivesdavo ir mane į tuos kalnus, bet tai būdavo retokai, juk mudu su Vytuku buvome dar mažiukai ir turėdavome būti su mama.

Dažnai su piemeniu, kuris ganydavo viso kaimelio ožkas ir keletą karvių, išeidavo ir vyresnysis brolis Ramutis bei pusbrolis Juozukas (jiedu buvo vienmečiai) ir būtinai mums namo parnešdavo kokį nors miško stebuklą. Atmenu, kad vakare grįžę iš ganiavos juodu kepurėse parnešė tokių gražių (visos jos tada man buvo neapsakomai gražios, juk nebuvo iš ko pasirinkti) trumpais koteliais, melsvai violetinių gėlių. Jų žiedeliai buvo apaugę švelniais pūkeliais, vadinosi jos „padsniežniki“, panašios į retas mūsų miškų gražuoles – šilagėles. Jos taip neįprastai atrodė kepurėje, lyg nedideliame krepšelyje. O į kepurę jas rinko todėl, kad jų trumpų kotelių neįmanoma sudėti į delną, juo labiau kad ir nešti reikėdavo tolokai. Matau juos, tuos žiedelius ir dabar. Taip ir norisi juos paliesti, vėl pajusti tą švelnumą, lyg jie būtų maži švelnūs kačiukai. Tokios mano vizijos apie vaikystės gėles ten, Sibire.

Kai gavę leidimą grįžti į Lietuvą ėmėme ruoštis šiai svarbiai kelionei, man labiausiai atmintin įstrigo tokie mamos žodžiai apie Lietuvą: „Vaikai, kaip ten gražu, gėlės žydi visur, visai arti namų (apie darželį prie trobos mes neturėjome jokio supratimo), vasarą ir grybai, ir uogos auga netoli esančiuose miškeliuose. O obuoliai irgi visai prie namų, galėsit matyti, kaip jie auga.“

Na, bet negaliu neparašyti apie kuriozinį nutikimą, kuris man atsitiko jau čia, grįžus į savo tėvelio tėviškę. Tai irgi, kad ir netiesiogine prasme, pratęsia mano atsiminimus apie gėles. Mes grįžom iš Sibiro 1958 metų vasario pabaigoje. Menu, sniego buvo daug, bet ir jam atėjo galas, į savo vėžes stojus pavasariui.

Obelys pasipuošė daugybe žiedų ir aš buvau labai nustebinta, kad tokios didelės gėlės ir tie žiedai gana aukštai. Pasistengusi aš vis tiek nusiskyniau šakelę, kad pradžiuginčiau mamą (kam kitam neši, aišku, kad mamai) ir buvau gana griežtai išbarta už tai, kam laužau obelų šakas. Aišku, iš pradžių nieko nesuvokiau, juk kitokias gėles mums tėveliai leisdavo skinti, o šių kažkodėl negalima. Mama man paaiškino, kad būtent iš šių „gėlių“ atsiranda obuoliai, kurių taip mažai mes gaudavome ten, Sibirijoje (turiu pasakyti, kad dar ir šiandien prisimenu nuostabų raudonšonių obuolių kvapą, kurių mums, vaikams, atvežė mamos brolis šaltoką rudens vakarą) ir kad obelų šakelių, kaip ir kitų medelių žiedų, skinti ir laužyti nevalia. Žinoma, mano pusseserė ir pusbrolis, su kuriais kartu gyvenome grįžę iš ten, iš manęs gerokai pasityčiojo, kad aš neskirianti obelų nuo gėlių. O iš kur man žinoti, jei ten, mano „gimtinėje“, jos neaugo. Žinoma, jiems buvo nesuprantama, kaip galima nepažinti obels žiedų. Jie, gyvendami Lietuvoje, nuo prigimimo buvo pripratę prie aplinkos, į kurią mes patekome jau būdami paaugliai.

Vincė VASYLIUTĖ
Plungė

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt