21
T, Rugp
10 Nauji straipsniai

Monika BLAUZDIENĖ. Givienima vaizdieliai

Kūryba
Nustatymai

Aukštaičių tarme

Silsėkis sveika

Buvau aš da nedidela mergiotė – tik piemenka. Girdžiu – šunys loja. Pasižiūriu pra lungų. Matau aina in mūsų namus tokis ponas. Baladojas. Unlaidžiu. Pažinau. Tai gaspadorius iš netolimas ulyčias.

– Žinai kų, muon raikia su tavim pašnekėt.

Aš klausiu:

– Kų gi pasakysit?

– Ataik un mani vuosarų biški padirbėt pre ūkes. Gaspadinė visur nesuspėja. Vaikai da maži. Aš atsrokuosiu. Par mani būsi kaip ponia. Neprivargsi, nepiersidirbsi. Vienų duorbų padarysi ir silsėkis sveika. Kitų duorbu padarysi ir vės silsėkis sveika. Ir teip pa kožna duorba vis silsėsies sveika.

Klausiaus, klausiaus tokių gražių šnekų ir pasiukvuotijau ait padirbėt prie ūkes.

Atsikėlau unksti, puomelžiau kuorves, sutvarkiau pienų, nunešiau pieninėn. Kuorves išvedžiau iš gurba laukan. Pririšau. Girdžiu – kiaulas žviegia. Sumaišiau jėdalų, paliuobiau kiaulas, paluosinau vištas. Tadu skubinu sniedanei kiept blynus, kiaušinienį visai šeimynai. Puoskai raikia gi virt bulbas kiaulam, kad būt ko paduot petum ir večierijai. Ir teip duorbas pa duorba, vienas kitų veja. Visur skubink, skubink – vis tekinom. Nėra kadu nė prisėst, nei pavuolgit. A kadu gi „silsėtis sveika“?

 

Katinų kermošius

Keminėjaus pas vienų prietelkų. Insišnekėjom. Ana paporina muon taky nutikimų.

Jos tėvai, jau nemažai viekelia pragyvieni, giviena ulyčioj ir turi nedidelį ūkielį. Šiakie takie gaspadoriai. Turi kuorvį, vištų, kiaulių, šunį ir visų pulkų katinų – ir didelių, ir mažų. Gaspadorius kuotinus labai myli. Gerai juos peni ir uvažoja. Tai alkanesni da ir susiedų katinai atuolakia. Tai sulakia visas zapūdas ne tik paskeminėt, bet ir pajėst. Čėsais būna tikras katinų kermošius: šėlsta, dūksta, šoksta ir visako da būna.

Vienų rytų gaspadinė niešė kiaulam jėst. Aina gi ana su dviem viedrais jėdala pilnais, naščius persmetus par pečius, viedrus prilaikydama abiem runkam. Tik zaptam švyst iš kažnakur pasmaišė tarp kojų katinai. Jų buva ne vienas ir ne du, ale visa šaika. Gaspadinė tik slyst ir zaptam pargriuva. Išsipyla jėdalas iš abiejų viedrų. Gerai, kad da babielai nesulūža nei koja, nei runka. Šiaip taip atskėla babiela. Tadu puojamė didelų lazdielų iš išvaikė kuotinus: „Kad muon daugiau jų čia nebūtų!“

Jėdalas išsipyla. Kiaulas lika nejėdi. Prisėja vėl virt bulbas ir maišyt jėdalų. Ba kiaulas nejėdi tai nebus, kiteip jos žviegs par visų ulyčių.

Nars ir išvaikė gaspadinė kuotinus, bet uonis vėl užmirša, kad nevalnia maišytis tarp kojų. Unt rytojaus vėl sulakia visi tie puotis katinai. Tik babiela jau buva kitriesnė ir razumniesnė. Iš unksta pasiimdava ilgų lazdielų ir nuvarydava tuos kuotinus. Teip ana išvaikydava katinų kermošių.

 

Smagurus svečias

Užėja tokis vienas pažįstamas. Kaip gieru prietelį pasadinau stuoncijoj užu stuola. Sėdim, šnekam ape praeitus čėsus. Raikia gi kuo pamilėt (pavaišint).

Sunešiau un stuola kų tik turėjau: sviestų, sūrį, kumpį, kindziukų, duonų su čestnuokais, da ir babkų, vuokar keptų, kvošelėnų, vinagretų ir tuortų un stuola padėjau. Teip seniai muotėmės! Raikia gi kų tik turi, tų ir duot. Iš mandaguma vis liepiu vuolgit. Imk šio ir to – vuolgik visako. Visakas labai šviežia – tik kų padaryta. Ir kvošelena tik kų suaušus. Vis prašau, liepiu, siūlinu, raginu – vuolgik, visakas gardu ir sveika. A uonas net girdėt nenori. Tik šaukštais kabina tuortų ir suoka: „Muon ir šitas gerai.“

 

Tik glupstva

Du bajoriečiai ne bet kaip suspravojo. Net kulokais užsimojo.

Nu ir nežinia dėl ko. Guol del kokios glupstvas. Pasisprečija, pasprovojo ir nustojo. Puodavė vienas kitam runkas.

– Nu gana. Užteks provotis. Sustaikam.

– Ainam krautuvėn, nus­pirksme parūkyt.

Prisipirka papirosų ir sigarečių su blizgančiom etiketėm. Pasižiūri vienas un kitų, šypteli:

– Žinai kų, puojamam da pa bankutį.

– Nu gerai, – uturavoja unt­ras.

Nuspirka vienas, a da dvejų glupstvų užmirša. Sugrįža, nuspirka duonas pusę bakanėlia ir lašinių brizielį. Atsisėda un žalės. Vuosarų gi nešuolta. Sėdi, gieria, vuolga, parūka ir vėl tų puotį duora. Nu tai kas, kad nėra sklenyčias. Tai glupstva. Uonis ir iš pačios bankutės gerai maukia. Patrauks, patrauks ir vėl susisprečija. Nu guol vėl del tos pačios glupstvos.

– Kur gi tu gimei?

– Kaip tai kur!? Nugi čia. Va šitoj ulyčioj, – rada pirštu. Va gi va, šitoj gryčioj.

– Ir aš gi čia, šitoj ulyčioj, tik kitoj gryčioj.

– Taigi va, tuova ir muona ulyčia tai Bajorai.

– Ale kokie čia Bajorai!? Tik glupstva. Kad nei veina tikra bajora šituose Bajoruose nėra.

Nu ir kas tie Bajorai. Tik glupstva.

Monika BLAUZDIENĖ
Ukmergė

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt