23
Pirm, Rugs
10 Nauji straipsniai

Gražina ČEKAVIČIENĖ. Mano vaikystės Joninės

Kūryba
Nustatymai

Buvo naktis švento Jono,
Naktis pasakų senų,
Šviesu buvo visuos šonuos -
Degė ugnys ant kalnų.
                       (A. Keliuotis, Joninės)

Lis per Jonines ar nelis – spėliojame mes, miestelio vaikai. Būtų puiku, jeigu nelytų, nes, kaip sako senasis Adomas, dangus neturi stogo, todėl ir lyja kiaurai.

Miestelio centre nieko įdomaus. Praeinu jį ir žingsniuoju centrine gatve į mokyklos pusę. Namai seni, mediniai, kiek­viename kieme savi papročiai, įpročiai, netgi kalba. Kelelis, vedantis į mokyklą, pasitinka senu ąžuolu (kelelį trumpindavome leisdamiesi šlaitu). Tikslas jau čia pat. Pasuku į kairę, praeinu stadioną ir pasitinka pušynas, kurio viduryje – apvali aikštė. Smėlis kietai sutryptas, galima net valsą šokti. Čia švenčiamos Joninės.

Joninės svarbios tuo, kad tą naktį pražysta paparčio žiedas. Jis stebuklingas, bet, kaip atrodo, niekas nesame jo matę. Aikštės viduryje sukraunamas didžiulis laužas. Vakarėjant pasigirsta pučiamųjų orkestro garsai, kviečiantys į šventę. Pinami ąžuolo lapų vainikai, jie puošiami pivonijomis (bijūnais). Vainikuojami Jonai bei Janės, o jų miestelyje – nemenkas būrys. Mes, vaikai, atliekame pagalbinius darbus: parūpiname ąžuolo lapų, pivonijų, o vainikus pina auksarankės merginos.

Būriu žingsniuojame į pušyną, vėliau išsisklaidome kas sau ir visa širdimi dalyvaujame šventėje. Vaikams įdomiausia dalis – įvairios varžybos. Štai ant mietų pamautos puodynės – jas užrištomis akimis reikia sudaužyti lazda. Vyrai treniruojasi, skaičiuoja žingsnius ir paskelbus varžybų pradžią, bando laimę. Nesiseka ir tiek. Nelauktai puikiai pasirodo „Prezidentas“, taip pramintas dėl masyvios galvos, ir visiems nušluosto nosį. Žiūrovai ploja, draugai sveikina, o mums pažeria saldainių.

Kita užduotis – lipimas į stiebą. Užvertę galvas žiūrime į kvapą gniaužiantį numerį. Iki pusės stiebo užsliuogia daugelis, bet prizas tik vienas ir jis atitenka nupiepėliui Juozukui. Publika apstulbusi švilpia, o protingieji siunčia Juozuką į cirko areną.

Ir pagaliau ateina visų taip laukiamos varžybos – virvės traukimas. Abi vyrų komandos svaidosi žvilgsniais, juokeliais, išsirikiuoja ir prasideda. Žiūrovai lažinasi iš paparčio trauktinės. Aistros verda ir tarp mūsų – dar ne visi saldainiai atsidūrė pilve. Kovotojų veidai nusidažo purpuru, iš po batų padų kyla dulkės, bet pagaliau viena pusė pasiduoda ir griūna, ardama nosimi smėlį. Nugalėtojai pasveikinami, o pralaimėjusieji valosi nuo drabužių šapus ir apsimeta, kad jiems tai nerūpi. Su pagaila žvelgiame į juos. „Slabakai“, – meta kažkuris pavymui.

Vakarėja, uždegamas laužas, ugnis godžiai ryja sausus medžius ir gražiai apšviečia aikštę. Sutemos švelnios, bet naktis vis tiek pareiškia savo teises – jaučiame, kaip krinta nuo medžių rasa, pasitraukus nuo laužo nukrečia drebuliukas. Prasideda šokiai. Šokėjų pilna aikštė. Mes, vaikai, taip pat šokame. Aišku, mergaitė su mergaite, nes su berniuku – gėda.

Bet štai renginio vedėjas paskelbia, kad laikas eiti ieškoti paparčio žiedo, kuris tuoj tuoj pražys. Susižvalgome. Ten, kur nesiekia laužo šviesa, medžiai stūkso tamsūs, baugina krūmų tankmė bei uogienojuose glūdintys įsivaizduojami žalčiai. Papartis susipina su Žilvinu, vaidenasi broliai su dalgiais. Ne, neisime ieškoti. Pasiklausysime muzikos ir – namo, nes ir žiovauti jau pradėjome. O gal pabandyti laimę? Besvarstant staiga sudunda būgnas, sužviegia triūbos ir pranešėjas paskelbia, kad Marytė su Juozu rado paparčio žiedą. Jie gauna prizą. Mes tokie išvargę, kad net pamiršę paprašyti parodyti stebuklingąjį žiedą pasukame namo.

Gražina ČEKAVIČIENĖ 
Jonava

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt