Angelė RUDŽIANSKAITĖ. Trumpiausios nakties įspūdžiai – visam gyvenimui

Kūryba
Nustatymai

* * *

Vis aukštyn dangun kopdama saulutė birželio 21-ąją pasiekia aukščiausią tašką. Kadangi baltiškosios kultūros žmogaus gyvenimas buvo orientuotas į augalą, nenuostabu, kad šis virsmas gamtoje dar vadinamas Rasa, Kupole. Senasis Kupolės vardas yra kilęs iš veiksmažodžio kupėti, gerai augti. Su augalo gyvenimu yra glaudžiai susijęs vainikų pynimas, meilės bei vestuvių burtai, žoliavimas, kupoliavimas, paparčio žiedo ieškojimas. Prisikupoliauji laukinių žolelių ir eini pas būrėją, o ji, paėmusi jonažolės ar raudonėlio stiebelį, gali ne tik augalo vaistines savybes išvardinti, bet ir tavo ateitį bent jau keleriems metams išburti. Per Kupolę augalai mūsuose atverdavo savo žiedų ir žiedynų grožį, kvapą, stiebų dailumą ir stieblapių puikumą. Rašau atverdavo, nes mūsų kraštą užpuolusi sausra smarkiai pristabdė augmenijos vegetaciją. Vis stebiu šalia laukinėje pievoje augančius žolynėlius. Anksčiau jau prieš Kupolę pieva primindavo spalvotą kilimą: mėlyni pieviniai katilėliai, rožinė gaisrena, geltonos jonažolės bei bitkrėslės, melsvai rožiniai raudonėliai – visų ir neišvardinsi. Šiandien pagrindinis pievos augalas – visas negandas atlaikiusi smilga. Na, bet tikėkimės, kad miškų pievose ar medžių paunksmėje galėsime, kaip ir anksčiau, braukti kojomis rasą ir kupoliauti. Manau, visi savo atmintyje turime neužmirštamų kupoliavimo ar paparčio žiedo ieškojimo momentų.

Man per Kupolę kasmet atmintin sugrįžta dvi mistinės patirtys. Buvome studentai biologai, tad po pirmo kurso baigiamųjų egzaminų visi išvažiavome praktikon. Pati pirmoji buvo skirta botanikai. Gyvenome netoli miško, senoje medinėje pradinėje mokykloje, tad per Rasas pažirome naktį miškan ieškoti to paparčio žiedo. Žiedo neradome, bet aptikome melsvai žalsva šviesa švytintį sutrešusį kelmą (šviesą skleidė jo medieną ardančios bakterijos). Pastovėję prie tokio stebuklo, įsidrąsinome ir pradėjome dalintis jo švytinčiais gabalėliais. Galite įsivaizduoti, kaip atrodė miškas naktį, kuomet dvi dešimtys delnų švytėjo lyg didžiuliai jonvabaliai. O antrą stebuklą teko patirti plaukiant su vaikais baidare. Sumigdę vaikus, sėdėjome prieblandoje prie laužo. Vakaras ant upės kranto buvo šiltas ir ramus. Norėjau patikrinti, ar miega vaikai, ir atsistojusi netekau žado: visa pieva apie palapinę priminė jonvabalių susirinkimo vietą. Paėmėme keletą jonvabalių ir įmetėme į šalia augusių paparčių skrotelę. Neparodyti tokio stebuklo vaikams būtų buvę nesąžininga, tad prikėlėme juos ir nuvedėme parodyti, kaip žydi papartis. Nežinau, ar jų atmintyje išliko šis vaizdas, bet iš manosios jis niekaip neišdyla.

Jonines švenčiame birželio 24 d. Mūsų laukia vadinamasis ilgasis savaitgalis. Nors įvedus krikščionybę ši šventė buvo sukrikščioninta, bet pagrindiniai papročiai išliko. Apeigose vietoj karčių – kupolių žolynais puošiami kryžiai, per pamaldas šventinamos vaistažolės. Išliko paprotys per Jonines spėti orą. Esą jei Joninių naktis žvaigždėta, Kalėdos bus šaltos ir sniegingos. Jei debesuota, Kalėdos laukia lietingos ir vėjuotos. Na, o žemdirbiai per Jonines spręsdavo apie derlių: jei per Jonines „kubilėlis lengvai prisipildo žalnieruko (vandenuko), tai aruodėlis lengvai prisipildys grūdelio“.

Lietuvoje įspūdingiausios Joninių šventės vyksta Kernavėje ir ant Rambyno kalno. Na ir, žinoma, ąžuolo lapų vainikais sveikinami Jonai bei Janinos. Joninės labai populiarios ir kituose kraštuose. Ir kaip gi nešvęsti vasarvidžio, vidurvasario, saulėgrįžos. Latviai šią dieną pina ąžuolo vainikus ir dovanoja juos Janiams (liet. Jonams), o savo automobilius puošia įvairiomis lauko gėlėmis bei ąžuolo šakelėmis. Na, ir paskutinis Joninių akcentas. Jei išlauksite saulės patekėjimo, stebėkite ją atidžiai. Sako, ji tekėdama triskart šokteli...

Angelė RUDŽIANSKAITĖ
Kaunas

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt